Nors jau keletą metų Egipte gyvenančiai dvidešimt ketverių metų Kristinai Buivydaitei su šeima neteko akis į akį susidurti su neseniai šalyje siautusiais neramumais, vis dėlto jos šeimą tai palietė. Šarm El Šeiche, kuriame buvusi plungiškė gyvena su vyru Mohamedu ir vienerių dukryte Salma, smarkiai sumažėjus turistų skaičiui, teko eiti priverstinių atostogų. Pasinaudodami proga, jie kurį laiką svečiavosi Kristinos gimtinėje – Plungėje.
Kita religija, kita kultūra, net kitas žemynas… Kaip ir kodėl klostėsi Kristinos gyvenimas, kad ji iškeitė mūsų apniukusią Lietuvą į smėlėtąjį Egiptą?
– Kokie likimo vingiai lėmė tai, kad jūsų gyvenimo linija nusidriekė maršrutu Plungė–Šarm El Šeichas?
– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mano likimas susiklostys būtent taip. Maniau, gyvensiu ir kursiu šeimą Lietuvoj… Baigiau Plungės „Saulės“ gimnaziją, po to įstojau į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą, kuriame studijavau anglų ir rusų kalbas.
Egiptas man iki tol buvo saulė, smėlis, Raudonoji jūra ir garsiosios piramidės. Dar besimokydama mokykloje, internetu susipažinau su dabartiniu savo vyru Mohamedu, bet nieko rimto nebuvo. Beveik dvejus metus retkarčiais pabendraudavome internetu, SMS žinutėmis ir susiskambindavome. Kelionė į Egiptą net nebuvo numatoma ar atrodė reali, kadangi dar buvau studentė ir išlaikoma tėvų. Todėl abu gyvenome atskirus gyvenimus ir kūrėme skirtingą ateitį.
Pabaigusi pirmąjį kursą, įsidarbinau Vilniuje. Tęsiau darbą ir antrajame kurse, kaip tik tada atsirado atliekamų pinigų ir sugalvojau nuvažiuoti į Egiptą. Kelionės tuomet į šią šalį kainavo nebrangiai, be to, žinojau, kad turėsiu pažįstamą, pagelbėsiantį nepažįstamoje šalyje. Tai buvo mano pirmoji, bet ne paskutinė kelionė į Egiptą…
– Ar nebaisu iškeisti savą šalį į visai svetimą?
– Baisu nebuvo, bet buvo sunku, nes Lietuvoje palikau savo šeimą ir draugus. Iš pradžių gana sunku buvo priprasti prie jų mentaliteto, nes egiptiečiai – labai energingi ir labai aktyvūs žmonės. Kaip ir visos kitos užsienietės, kovojau su pernelyg dideliu vyrų dėmesiu, nenorėdavau be tuometinio sužadėtinio net į lauką išeiti…
Vėliau susiradau darbą ir pradėjau po truputį adaptuotis. Po kiek laiko supratau, kad nepakeisiu pietietiško jų charakterio, tad pradėjau mažiau kreipti dėmesį, truputį pramokau arabų kalbos, susiradau pažįstamų ir draugų.
Šarm El Šeichas, kaip ir Plungė, – mažas miestas, kuriame visi vienas kitą pažįsta. Taip aš ir įsiliejau į aplinkinių gyvenimą. Vienintelis dalykas, be kurio iki šiol negaliu gyventi, tai lietuviškas maistas… Taip norisi lietuviškos juodos duonos ir tradicinių lietuviškų patiekalų! Visada, jeigu giminės arba pažįstami ruošiasi atvažiuoti, parašau, kad atvežtų grikių arba juodos duonos.
– Kaip nuo pirmojo atvykimo klostėsi jūsų ir vyro gyvenimas?
– Kaip jau minėjau, su būsimuoju vyru susipažinau internetu, po dvejų metų virtualaus bendravimo pagaliau susitikome. Jis niekada man žvaigždžių, mėnulio nuo dangaus nuskinti nežadėjo, visada atrodė tvirtai ant žemės stovintis žmogus, su manimi elgėsi gerai ir pagarbiai, labai gražiai kalbėjo apie savo šeimą ir šalį.
Pirmuosius du kartus į Egiptą atskrisdavau tik pailsėti, bet trečią kartą jau įsidarbinau viešbutyje. Visą vasarą dirbau Egipte, tada jis man ir pasipiršo. Pabaigusi trečiąjį kursą, išvažiavau į Egiptą visam laikui. Atšokome vestuves, vėl įsidarbinau, įstojau mokytis ir tęsėme gyvenimą kaip normali šeima.
Nors Egipte gyvenu jau ketvirtus metus, visada kamavo namų ir šeimos ilgesys, bet vyras ir jo šeima stengdavosi būti, o ir tapo man tikra šeima. Nors vaikų kol kas neplanavome, po vienerių metų vedybinio gyvenimo sužinojome, kad turėsime dar vieną šeimos narį. Gimus dukrytei Salmai, viskas labai pasikeitė, prisidėjo didžiulė, bet labai džiuginanti atsakomybė. Abu auklėjame dukrytę, vyras mėgsta ją pamaitinti, o kai nedirba, visada su ja žaidžia, dainas dainuoja. Niekada nesijaučiu viena, sulaukiu jo pagalbos ir palaikymo. Prieš keletą dienų atšventėme pirmąjį dukrytės gimtadienį – buvo pati laimingiausia diena!
– Kokią religiją išpažįsta jūsų vyras? Ar dėl to nebūna nesutarimų?
– Mano vyras musulmonas, bet mums dėl to jokių nesutarimų nekyla. Jis manęs dėl nieko nespaudžia, namie užrakintos nelaiko.
Vienintelis dalykas, kurio jis manęs prašė, – neiti į lauką per daug atvirai apsirengus, t. y. trumpi sijonai, per daug atviros palaidinės… Man tai problemų nesukelia, nes niekada nebuvau trumpų sijonų ar šortukų mėgėja, tad rengiuosi taip pat, kaip ir rengdavausi gyvendama Lietuvoje. Egiptas nėra tokia jau konservatyvi šalis kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabija, kur moterims neleidžiama vairuoti, dirbti ir t. t.
Mohamedo šeimai islamas yra labai svarbu, bet jie niekada neprieštaravo, kad jų sūnus vestų krikščionę, nes islamas tai leidžia. Vyro mama ir sesuo nuo labai jauno amžiaus dirba, abi eina tikrai aukštas pareigas, vairuoja mašinas. Gyvendama Egipte, aš beveik visada dirbdavau, netgi nėščia būdama dirbau iki aštuntojo mėnesio ir niekam tai neatrodė keista.
Kai dukrytei suėjo septyni mėnesiai, vėl įsidarbinau viešbučio žaislų parduotuvėje. Kartu galėjau pasiimti ir mažylę. Vyras žino, kad nesu iš tų moterų, kurios galėtų namie ilgai užsisėdėti. Žinau daug vyrų, kurie nenorėtų, kad jų žmonos dirbtų. Tačiau pačioms moterims tai nesukelia didelių problemų, nes Korane sakoma: jeigu vyras neša pinigus namo, tada moteris yra tas žmogus, kuris juos leidžia. Egiptietės tuo moka kuo puikiausiai pasinaudoti… Niekada nesu mačiusi egiptietės, nepasipuošusios auksu, netgi iš neturtingos šeimos! Visada papuošalai rėžia akį, nes to aukso turi būti kiek įmanoma daugiau. Jos bižuterijos nenešioja, beje, sidabro – irgi.
– Kokio tikėjimo mokote dukrytę?
– Dar nesame jai parinkę religijos, bet, manau, ji išpažins islamą. Mat aš pati nesu labai tikinti krikščionė, todėl manau, jog būtų labai nesąžininga, jeigu aš muščiausi į krūtinę ir šaukčiau, kad vaikas turi būti krikščionis… Mohamedui labai svarbu, kad dukra išpažintų islamą, be to, žinau, kad vyras niekada jos nespaus, ji nesijaus blogai. Jau pažįstu šią šeimą, žinau sveiką jų požiūrį į savo religiją. Gyvendama tiek metų tarp musulmonų, daug sužinojau apie šią religiją ir nieko prieš ją neturiu.
– Ar nesunku porai, kurios abu nariai užaugo veikiami visiškai skirtingų kultūrų?
– Žinoma, nėra lengva, bet, kaip vyro dėdė yra pasakęs, turi būti tarpusavio supratimas. Aš ir vyras turime suprasti, kad abu esame ne iš tos pačios šalies, ne tos pačios kultūros ir išpažįstame skirtingas religijas. Tikiuosi, kad mūsų santykiai visada išliks tokie patys, nes iki šiol esame laimingi, kokie esame ir ką turime. Žinoma, būna nesutarimų ir barnių, bet kokie santykiai gali būti be jų?
– Kokie būtų pagrindiniai skirtumai ir panašumai tarp Egipto ir Lietuvos? Kokie gi tie egiptiečiai, ką veikia laisvalaikiu?
– Manau, panašumų beveik nėra. Maistas kitoks, oras kitoks, žmonės visiškai kitokie. Iki šiol negaliu priprasti prie garsaus jų kalbėjimo, kartais net reikia išeiti į kitą kambarį, kad pajusčiau minutę tylos. Maistas nėra įvairus, pagrindas – ryžiai ir mėsa, dar labai mėgsta daržoves. Aš nesu ryžių mėgėja. O bulves jie nelabai valgo, nes mano, kad bulvė yra daržovė, todėl bulves reikia valgyti kaip salotas…
Egiptiečiai labai paslaugūs, o to tikrai trūksta Lietuvoje. Niekada nepamatysi egiptiečio nepatenkinto arba susiraukusio, nors ir egiptiečio – priešo – niekas nenorėtų turėti. Man vienas egiptietis yra labai teisingai pasakęs: jeigu su egiptiečiu būsi malonus ir mandagus, vadinasi, susiradai labai gerą ir visada padedantį draugą, o jeigu būsi priešiškas, tada turėsi tikrą priešą.
Egiptiečiai mėgsta aktyvų laisvalaikį, valgyti restoranuose. Mes irgi taip pat pramogaujame. Jeigu važiuojame maudytis, tai žinom, kad vyras norės užsiimti vandens sportu, arba važinėjame keturračiais po dykumą. Vakarais mėgstame nueiti į restoraną, o kartais – ir į klubą.
– Kokia kalba su vyru ar jo šeima bendraujate? Gal pramokote arabų kalbos? O gal vyras – lietuviškai?
– Kadangi dar gerai nemoku arabiškai, tarpusavyje su vyru kalbame angliškai. Su jo mama mėginu kalbėti arabiškai, o ji, kai gali, pramoksta kokį anglišką žodį, kad man būtų lengviau. Su mano tėvais vyras stengiasi kalbėti rusiškai, nors rusiškai beveik nemoka, bet rusų kalba jam labiau girdėta (ir mano mama rusė). Mohamedas pramoko ir kelis žodžius lietuviškai: „ačiū“, „iki“, „valgyk“, „labas rytas“.
– Nepasiilgstate Lietuvos? Ar vyrui jau teko lankytis jūsų gimtinėje? Jeigu taip, kokį įspūdį jam paliko?
– Labai pasiilgstu! Labiausiai, kaip jau minėjau, – šeimos, draugų ir maisto. Sugrįžtu, kai darbas leidžia arba šiaip aplinkybės susiklosto. Ilgiausiai nesu buvusi dvejus metus, tada jau skaičiavau dienas iki skrydžio. Vyras jau yra buvęs Lietuvoje, jam labai patiko, o keisčiausia, kad labai mėgavosi mūsų šaltu oru, ypač – sniegu. Su malonumu skanavo mūsų tradicinius valgius, tik, žinoma, be kiaulienos. Susipažino su mano gimine, pašventė „lietuviškai“ su visa „alkoholine atributika“…
– Ne paslaptis, jog ne per seniausiai Egiptą krėtė didžiuliai neramumai. Ar jie pasiekė Šarm El Šeichą? Kokios nuotaikos apskritai dabar tvyro šioje šalyje?
– Taip, tai buvo labai nemalonu ir baisu, bet, laimei, tiesiogiai nelietė Šarm El Šeicho. Ko gero, todėl, kad ten gyvena daugiau užsieniečių, o patys egiptiečiai nenorėjo turistų gąsdinti, juk turizmas – pagrindinis pinigų šaltinis Egipte. Vis vien buvo nepatogumų, nes vienu metu visiškai ištuštėjo parduotuvės, nebebuvo benzino, vandens, o viskas tiekiama iš Kairo. Todėl mes kuriam laikui iš Egipto išvykome į Lietuvą. Be to, abu buvome išleisti atostogauti, nes turistų mieste visiškai neliko.
– Kaip manote, ar jau visam laikui tapote egiptiete?
– Dar tikrai netapau. Kaip jau daug kartų visiems esu sakiusi, dvidešimt metų gyvenau savo šalyje su savo tradicijomis, todėl reikės dar tiek pat, kad mane visiškai pakeistų. Tačiau dabar labiau vertinu ir myliu savo šeimą, o Lietuvą visada laikysiu ne tik savo gimtine, bet ir pirmaisiais namais.
– Ačiū už pokalbį.
