Nesvarbu, kur – didmiestyje, kaime ar miestelyje – prasidėjo tavo gyvenimas, jei esi aktyvus, įdomus, pasitikintis, mokantis save pateikti ir siekti tikslo, anksčiau ar vėliau įsiliesi į plačią galimybių jūrą ir tapsi pasaulio dalimi. Tuo įsitikinome susipažinę su renginių organizatoriumi, agentūros „Ecma“ modeliu, Platelių krašte užaugusiu Irmantu Vaičiuliu.
Dvidešimt aštuonerių metų Irmantas gimė ir užaugo, kaip pats sako, viename nuostabiausių pasaulio kampelių – Virkšų kaime. Baigęs Platelių gimnaziją, išvyko studijuoti į Klaipėdos universitetą. Ten įgijo biofizikos ir medicinos technologijų inžinerijos specialybę.
Aktyviam jaunuoliui niekada nepakakdavo užsiimti viena veikla, todėl nuolat ieškojo papildomų savęs realizavimo galimybių. Paieškos jį atvedė į renginių organizavimo studiją „Trys karaliai“. Taip antrojo kurso studentas pradėjo vesti įvairiausius renginius naktiniuose klubuose, kol palaipsniui pomėgis tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Dabar Irmantas save drąsiai vadina profesionaliu, nemažą darbo patirtį turinčiu renginių vedėju.
Į mėgstamą veiklą pasinėręs žemaitis kartą sulaukė netikėto skambučio. Fotografė Jūratė Čiakienė, ieškojusi modelio fotografijų knygai, pasiūlė Irmantui, kurio nuotrauką pamatė „Trijų karalių“ reklamoje, dalyvauti jos kuriamame projekte. Vaikinas sutiko. Tada jo galvoje ir užgimė mintis tapti modeliu.
„Kas siekia savo tikslo, tas ir pasiekia“, – įsitikinęs Irmantas, šiuo metu priklausantis Kaune įsikūrusiai modelių agentūrai „Ecma“. Neseniai jis grįžo iš Kinijos, kur teko dirbti įvairiausius darbus: pristatyti naujus drabužius vaikštant podiumu, dalyvauti fotosesijose reklamoms, žurnalams, atrankose.
„Sulaukęs siūlymo vykti į Kiniją pradžioje dvejojau. Finansine prasme tai nebuvo labai patrauklus kontraktas. Vėliau suvokiau, kad mažiau prarasiu, nei atrasiu. Išvykau ir to nesigailėjau. Kelionė lėktuvu į Čiongčingą truko penkiolika valandų. Mieste pasitiko saulę uždengęs ir kosėti verčiantis smogas. Kas visai natūralu 8 milijonus gyventojų oficialiai (sakoma, kad iš tiesų mieste gyvena apie 17 milijonų) turinčiam didmiesčiui“, – prisiminė pirmą pažintį su šia Azijos šalimi žemaitis.
Nors I. Vaičiulis žinojo, kad vyksta į visiškai kitokios kultūros šalį, kai kurie dalykai stebino. „Mes stengiamės valgyti kultūringai, laikydamiesi etiketo. Kinijoje, ypač provincijose, valgymo kultūra kitokia: kuo garsiau čepsi, siurbi makaronus, tuo didesnė pagarba virėjui. Taip parodai, kad maistas skanus. Kartą kinas, su kuriuo kartu pietavome, manęs paklausė, ar man neskanu, kad valgau nebarstydamas ryžių nei ant savęs, nei ant stalo. Po trijų Kinijoje praleistų mėnesių galiu save vadinti valgymo su lazdelėmis meistru“, – gyrėsi nauja patirtimi jaunas vyras.
Išvakarėse agentūros darbuotojai modeliams pateikdavo darbo grafiką. Kitą rytą lėktuvu ar traukiniu jie išskubėdavo į nurodytą miestą. Didžiuliai atstumai greitai ištirpdavo traukiniui lekiant 200 ar 300 kilometrų per valandą greičiu. Lietuvį nustebino gerai išplėtota susisiekimo infrastruktūra, puikus aptarnavimas, sustiprinta apsauga oro uostuose.
Modelio darbas visur panašus, tačiau kai kurios užduotys Irmantui atrodė labai juokingos. Kaip didžiulį kuriozą jis prisimena renginį per Kalėdas, kai modeliams viename didžiuliame prekybos centre reikėjo užlipti ant scenos ir kinų kalba pasakyti: „Sveikiname su Kalėdomis!“ „Dabar jau neprisimenu, kaip kiniškai tai skamba, bet susirinkusiųjų reakcijos neužmiršiu niekuomet. Išgirdę sveikinimą, visi labai nudžiugo, puolė mus fotografuoti. Nulipę nuo scenos patekome į žmonių, norinčių mums paspausti ranką ir nusifotografuoti kartu, minią. Spūstis vis didėjo. Galiausiai padėtis tapo nevaldoma – niekas nebežiūrėjo, kas vyksta scenoje, o grūdosi prie mūsų, stengdamiesi paliesti. Tik apsauga sugebėjo išvesti modelius iš prekybos centro. Ėjome per tarnybinį išėjimą, nes prie kitų laukė išmaniaisiais telefonais „apsiginklavę“ Kinijos gyventojai“, – pasakojo I. Vaičiulis.
Laisvalaikiu Irmantas stengėsi pažinti įdomiausias šalies vietas. Neišdildomą įspūdį jam paliko apsilankymas viename iš seniausių vienuolynų, papuoštų didžiulėmis auksinėmis Budos statulomis. Jaunas vyras gailisi negalėjęs padaryti nuotraukų, nes vienuolyne buvęs kinas griežtai įspėjo nefotografuoti. Teko susipažinti ir su vietine virtuve. „Norėdami mane pavaišinti kolegos kinai užsakė skaniausius patiekalus. Tiesa, kai pradėjo juos nešti, truputį išsigandau. Bet valgiau viską: kiaulės smegenis, vištos kojas be kaulų, žarnokus ir didžiausią restorano pasididžiavimą – kiaulės skrandį. Aš – žmogus kuklus, valgiau ir šypsojausi, o kinai didžiavosi mane pavaišinę tokiomis gėrybėmis“, – prisiminė žemaitis.
Lankydavosi ir parduotuvėse. Nors I. Vaičiulio ūgis 190 centimetrų, problemų perkant drabužius nebuvo. Modeliai mėgdavo „prasiausti“ per parduotuves, kuriose viskas kainuoja gana nebrangiai. Anot Irmanto, Kinijos drabužių kokybė ir stilius gerokai priešakyje, o svarbiausia, kad kinai sau nepardavinėja nekokybiškų prekių.
Daugybė įspūdžių, nauja patirtis, svetimos kultūros pažinimas – didžiausias šioje išvykoje lietuvio užgyventas turtas. „Liūdna buvo palikti šalį, bet kartu ir džiugu, kad vėl įkvėpsiu gimtinės oro, susitiksiu su artimaisiais, draugais. Man labai patinka posakis: „Niekada nesigailėk dėl to, ką padarei, gailėkis dėl to, ko nepadarei“, ir stengiuosi jo laikytis. Džiaugiuosi praturtinęs save išvyka į Kiniją ir tikiuosi, kad tai buvo ne paskutinis kartas. Modelio darbas man – galimybė tobulėti kaip asmenybei, pažinti save svetimoje aplinkoje, prisiliesti prie kitos kultūros, pamatyti ir išmokti to, ko neišmoksi nei iš vadovėlių, nei iš televizijos laidų. Dabar grįžau jau į savo renginių pasaulį – susitinku su klientais, patikinčiais man savo švenčių organizavimą, o vėliau… Vėliau kur nors vėl keliausiu“, – atskleidė ateities planus Irmantas.
