Nenumaldomai artėja laikas, kai abiturientams teks apsispręsti: studijuosiu ten ir ten, tą ir tą…, o gal ir apskritai nestudijuosiu. Ką daryti? Ar šiais sunkiais laikais geriau griebti kokią itin „pinigingą“ specialybę, ar paklusti vidiniam balsui ir pasukti ta kryptimi, kurioje uoste užuodi – tikrai būsi laimingas? Štai du plungiškiai – dvidešimt šešerių Gintas Vaičikauskas ir dvidešimt dvejų Vytautas Bertašius, savo karjerą pradėję mūsiškiame „Spindulyje“, šiandien su radijo klausytojais sveikinasi ne šiaip bet kur, o populiariuosiuose „M-1“ ir „Radiocentre“. Pasmalsaukime, kokie buvo šių dviejų jaunuolių keliai link savo svajonių darbo, gal tai kažką įkvėps?
– Papasakokite, kaip tapote radijo laidų vedėjais?
Gintas: – Hmmm… Pamenu, sužinojau, jog Plungėje steigiama radijo stotis „Spindulys“. Per pažįstamus patekau į rimtą atranką, kurią pavyko įveikti ir man, ir mano kolegai Richardui. Taip po truputį, po truputį mes ir įsidirbome… Vėliau Richardas pirmasis patraukė į „M-1“, o po kurio laiko ir man ten vietelė atsirado 🙂 „Spindulyje“ dirbau porą metų, o „M-1“ – jau aštuonerius. Tokia būtų sutrumpinta istorijos versija 🙂
Vytautas: – Kiek pamenu, radijo laidų vedėju svajojau tapti nuo mažų dienų. Iš pradžių įsidarbinti man nesisekė. Gerai nepamenu, bet, regis, pirmieji mano žingsniai ta linkme buvo, kai dalyvavau vienos radijo stoties rengiamame konkurse dėl radijo laidų vedėjo darbo. Ten nelaimėjau, bet po kurio laiko jie mane pakvietė padirbėti viename projekte… Ir štai prasidėjo jau kiek rimtesnis kelias link svajonės išsipildymo. Teko dirbti „Spindulyje“, „FM Palangoje“, „Lalūnoje“ bei „Radiocentre“.
– Ar jaučiatės esą, kur ir turėtumėte būti?
Gintas: – Jei, eidamas į darbą, nesijauti blogai, apskritai negalvoji, kad eini į darbą, o dirbdamas vis dar jauti malonumą – turbūt atsakymas turėtų būti „TAIP“!:)
Vytautas: – Na, bent jau kol kas tai, ką veikiu gyvenime, man patinka, ir kasdien keliauju į darbą kaip į šventę, o tai, manau, nėra labai blogai 🙂
– Kokie šio darbo privalumai ir trūkumai?
Gintas: – Privalumas tas, jog gali būt susivėlęs, nemiegojęs, purvinais drabužiais ir niekas tavęs nematys – sėdi sau būdelėj ir šneki. Aišku, smirdėti nepatartina, nes yra kolegų aplink, tai jie gali imt nemėgt 🙂
O minusai… Na, supraskim, juk visiems kartais būna nekalbadienių… O šitame darbe kalbėti ir ne bet kaip, o pakiliai, geros nuotaikos, turi būti pasiruošęs kasdien. Įsivaizduokit, kas būtų, jei radijo ar televizijos laidų vedėjai leistų sau į eterį pasakoti, kas jiems blogai?.. Žmonės į tokį šmikį daugiau niekada nežiūrėtų. Nors, jei patarlė, kuria aš šventai netikiu, yra teisybė – na, ta, kur sakoma, kad lietuvis džiaugiasi, kai jo kaimynui blogai, tada niurzgiančio ir besiskundžiančio laidų vedėjo reitingai turėtų būt aukštai aukštai. Gal reiks pabandyt? 🙂
Vytautas: – Privalumas, kad, kalbėdamas eteryje, savo gera nuotaika gali užkrėsti visus klausytojus. Tave visi girdi, bet nemato – tai irgi privalumas, nes gali ateiti susivėlęs 🙂 Trūkumai… net nežinau, galbūt tai, kad visada laidai reikia ruoštis, nes tik atrodo – atėjai ir kalbi… Daugiau neigiamų dalykų aš kaip ir neįžvelgiu, o jei ir yra kokių trūkumėlių, tai, manau, jie nesiskaito 🙂
– Nesunku kelias valandas malti liežuviu? 🙂
Gintas: – Visi įsivaizduoja, jog radijo laidų vedėjas ateina į savo darbo vietą, klausosi muzikos ir tik šneka bet ką, kas šauna į galvą. Tai nėra tiesa. Aišku, aš nežinau, kokiu principu dirbama kitose radijo stotyse, bet pas mus radijo laidų vedėjas mala tai, ką turi malti pagal savo programos koncepciją. Kadangi programa turi tam tikras sudėtines dalis, tai tu kasdien žinai, ką kuriai daliai turi pasiruošti.
Bet kuriuo atveju, manau, kad pasiruoštas malimas yra daug geriau, nei tie visi „ėėė“, „ką gi ką gi ką gi“, „nagi nagi nagi paklausykim puikaus gabaliuko“, „tai puikios dienelės“. Nepykit (aš kažkada irgi taip dariau), bet toks leksikonas dažniausiai sklinda iš regioninių radijo stočių laidų vedėjų. Ir jie dabar visi mane sušaudyt norėtų už tai, kad aš iš jų pasišaipiau… Bet reikia tik kartą išgirsti savo laidos įrašą – ir viskas pasidarys aišku.
Aš iki šiol esu dėkingas amžiną atilsį Hubertui Grušniui, kuris yra pasakęs: „Kiekvieną kartą eidamas į eterį, turi žinoti, kokią žinutę nori perduoti klausytojui. Jei tu nenori pasakyti nieko ar neturi ką pasakyti, geriau pagrok gerą dainą – bus šimtąkart geriau“. Būdamas jaunas, maniau, kad jis kliedi, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jis buvo visiškai teisus.
Vytautas: – Ne. Nes yra atitinkamas kiekis išėjimų į eterį per valandą. Tu neįsijungi mikrofono ir nekalbi ištisas valandas, o ir šiaip radijo laidų vedėjai KALBA, o ne mala liežuviu 🙂 Eilinis žmogus per valandą, su bet kuo bendraudamas, pasako daugiau žodžių, nei bet kuris radijo laidų vedėjas.
– Turbūt tiesioginiame eteryje dažnai nutinka kokių nors kuriozų… Koks labiausiai įstrigo?
Gintas: – Oi, tai pats nemėgiamiausias mano klausimas 🙂 Nes mes čia dirbam, nors ir kaip sunku tuo patikėti… O dėl tų kuriozų, tai jų yra buvę, bet… ai, ką jau čia… Jie dažniausiai nutikdavo tada, kai dirbau rytiniame eteryje ir reikėdavo jau 6 valandą sveikintis su Lietuva, o tada dar buvau jaunas… Vakarėlių pasitaikydavo kone kasdien, o po jų atsitikdavo visko… Bet gal tiek to 🙂
Vytautas: – Kažkada perskaičiau kažkokią informaciją eteryje, ir… pamiršau išsijungti mikrofoną. Atsistojęs ant kėdės, kolegoms garsiai šūktelėjau: „Man regis, kažką nusišnekėjau!“ Tai girdėjo visi tos dienos klausytojai – aišku, po šios frazės iš kolegų gavau atsaką: „Išsijunk mikrofoną!“ 🙂
– Kaip manote, kokių savybių turi turėti žmogus, norintis dirbti tokį darbą?
Gintas: – Na, jis tikrai turi kalbėti švaria lietuvių kalba – išmesti visą „turtą“, kurį dovanoja vienas ar kitas Lietuvos regionas. Aišku, turi turėti kažkiek proto 🙂 Gal ir drąsos tam reikia. O svarbiausia turbūt, kaip ir visur, – daug noro ir pastangų. Tai čia kokia savybė? Užsispyrimas? 🙂
Vytautas: – Nereikia nieko ypatingo, turi pajausti, jog tave traukia ši profesija, ir tiek… Žinoma, turi būti komunikabilus, bendraujantis, taisyklingai kalbėti (tai man labai sunkiai sekasi :)). Šiaip tai nėra itin sunkus darbas, tačiau be galo atsakingas ir, žinoma, reikalaujantis išankstinio pasiruošimo. Prieš kalbėdamas ar pasakodamas eteryje kokią žinią, turi gerai pagalvoti, ar ji bus išties įdomi tavo klausytojui.
– Ką patartumėte jaunuoliams, nežinantiems, kokią profesiją pasirinkti? Kas padėjo apsispręsti?
Gintas: – Labai sunku kažką konkretaus patarti. Visų pirma – aš savo darbo radijuje nelaikau tokia jau kaip ir profesija. Taip – šiuo metu aš iš to gyvenu, bet… Na, nesu aš koks Larry King, kuris eteryje sugebėjo būti labai daug metų, nes turėjo savo laidą, į kurią veržėsi visi. Radijuje kaip ir televizijoje – vieną dieną tu esi, kitą dieną tau gali būti pasakyta – ačiū, viso gero… Ir, žiū, tavo vietoj jau kitas sėdi. Todėl aš įgijęs ir kitą profesiją, turiu kultūros vadybos bakalauro diplomą. Tiesa, jis kol kas guli lentynoj ir laukia savo eilės…
O tiems, kurie renkasi profesiją, patarčiau klausyti širdies, nors ir kaip banaliai tai skamba. Jūs įsivaizduojate, kad galite būti aktoriumi, to labai norite? Tai kurių galų stojate į buhalteriją?! Pabandykite: galbūt tik tada suprasite, jog aktorystė – ne Jums, bet būsite pabandę… O tada, žiūrėk, jau ir ta buhalterija atrodys visai gera ir miela specialybė.
Ir apskritai – pas mus jauniems žmonėms daromas didžiulis spaudimas. Jaunuolis, baigęs vidurinę, būtiniausiai turi kažkur įstoti. Kitu atveju – jam „šakės“: nurašys visa giminė, draugai, kaimynai… Bet, mano galva, turėtų būti priešingai – niekas negali spausti jauno žmogaus. Neįstos – na, ir kas. Padirbės metelius šen bei ten, pagalvos, ko nori. Visai kitomis akimis gyvenimą pamatys. O tada – prašom: įstos, kur tikrai nori ir kas tikrai įdomu. O reziumuojant turbūt reikėtų pasakyti taip: kiekvienas, tikrai kiekvienas, kažkur giliai širdyje žinome, kuo norime būti. Tad galvas aukštyn ir pabandykim. Jei tikrai labai norim – tai tikrai ir pavyks! 🙂
Vytautas: – Labai sunkus klausimas, nes mano profesija – ne radijo laidų vedėjas. Tiesiog tai man yra prie širdies, tai darau, nes patinka. Pats aš mokiausi teatro pedagogikos, mat nuo mažens man kūrybinė gyslelė buvo skiepijama Plungės vaikų ir jaunimo teatre „Saula“. Tai, manau, man labai daug davė ir nukreipė tikrai teisinga linkme. Na, o kaip jaunam žmogui apsispręsti?.. Tiesiog turi gerai pagalvoti, ko nori ir ko tikiesi iš gyvenimo, o tada jau stengtis ir siekti užsibrėžto tikslo!
Akivaizdu. Jeigu mėgsti vaikščioti susivėlęs, o pakalbėti tau daug smagiau nei pavalgyti, bandyk savo laimę radijo laidų vedėjo kėdėje… Juokauju. Bet gerai tie vaikinai sako: klausykit savo širdies ir neabejotinai pasirinksit teisingai 😉
