Šateikiškiai turi gražią tradiciją – švęsdami kaimo vasaros šventę, pagerbia solidžias vestuvių metines mininčias poras. Taip ir sužinojome, kad Šateikių seniūnijos Sėlenių kaime gyvena Jadvyga ir Simonas Petras Lubiai, šiemet švenčiantys smaragdines vestuves. Džiaugsme ir varge, sveikatoje ir ligoje pora kartu 55 metus. Tiesa, proga jau praėjusi, bet pasikalbėti su sutuoktiniais, tiek metų žengiančiais drauge, visada įdomu. Tad į kompaniją pasiėmėme Šateikių seniūnę Simoną Arytę-Lauciuvienę ir leidomės į kelią.
Susitiko besimokydami
Įsukus į Lubių sodybą mus pasitiko ką tik iš žvejybos grįžęs katinas, namus saugančių šunų lojimas ir besišypsantis šeimininkas. Akis glostė be priekaištų sutvarkyta sodyba. Padrąsinti žengėme į vidų, kur mus su šypsena pasitiko ir šeimininkė.
„Tiek nugyvenote kartu, esate pavyzdys visiems. Norime pasidžiaugti ir pasveikinti sulaukus tokios progos. Linkime ir toliau gražiai sutarti, vienas kitam padedant, kitiems pavyzdį rodant“, – sveikino seniūnė S. Arytė-Lauciuvienė.
Simonas Petras yra vietinis – sėleniškis, o Jadvyga kilusi iš Skuodo rajono. Draugėn juodu suvedė mokslai tuometiniame Kretingos žemės ūkio technikume. Abu įgijo agronomo specialybę, tik Simonas Petras mokslus baigė dvejais metais anksčiau. Per 2,5 metų, kol mokėsi, pora šiltus jausmus vienas kitam pajuto. Tik vestuves teko atidėti, nes po mokslų neilgai trukus jaunuolis buvo pašauktas į armiją ilgiems 3 metams 3 mėnesiams.
Pasiteiravome, ar nebuvo sunku laukti jaunai merginai savo išrinktojo, juo labiau kad, kaip teigė sėleniškis, per tą laiką tik vieną kartą atostogų buvo grįžęs ir su mylimąja trumpai tepasimatė. „Jei galvą turėsi, sunku nebus. Visur ėjau ir dalyvavau, bet reikia proto turėti“, – sakė Jadvyga.
Reikėjo šeimininkės
Iš armijos grįžęs Simonas Petras įsidarbino „Gintaro“ kolūkyje (Rietavo savivaldybė, Liolių kaimas).
„Po armijos priklausė trys mėnesiai atostogų. Pamaniau, truputį paatostogausiu, bet atvažiavo kolūkio pirmininkas ir klausia: „Ar turi kokią simpatiją?“ Sakau: „Lyg ir turiu.“ Tai jis man sako: „Parsivežk, tuoj gausi darbą.“ O parvažiavus po tarnybos reikėjo kažką galvoti, kažkaip gyventi, reikėjo šeimininkės“, – šeiminio gyvenimo pradžią prisiminė sėleniškis.
Tuo metu Jadvyga dirbo ir gyveno Skuodo rajone, bet paprašyta tekėti be ilgų dvejonių sutiko ir paskui vyrą į „Gintaro“ kolūkį išvažiavo. „Kai susituokėme, parsivežiau į „Gintaro“ kolūkį. Taip ir tebėra iki šiol“, – šypsojosi vyras. O Jadvyga į klausimą, ar nesinorėjo likti savame krašte, atsakė: „Kas bus, jei neklausysi vienas kito? Eini ten, kur geriau, kur sąlygos geresnės. Jis daugiau žinojo. Skuode jam nebuvo ką dirbti.“
Vėliau pora persikėlė į kitą kolūkį, kur S. P. Lubys dirbo brigadininku, agronomu, o žmona – daržininke, fermoje. Dešimt metų vyras direktoriavo Stonaičių socialinės globos namuose.
Į bažnyčią – pėstute, į civilinės metrikacijos skyrių – su taksi
Lubių vestuvės nebuvo trankios. Kaip pasakojo pora, buvo gavėnios laikotarpis, o jaunikio tėtis buvo labai pamaldus. Tad sutarę jaunieji pirmiausia pėsčiomis iš Sėlenių su liudininkais patraukė į Kalnalį (Kretingos rajonas), kur Šv. Lauryno bažnyčioje amžiną meilę prisiekė prieš Dievą.
Sėleniškis sakė, jog praėjusių metų vasarą mirė juos sutuokęs klebonas. „Sužinojau, kad Kalnalyje jis kunigu išbuvo daug metų ir paskui paskutines dienas leido Grūšlaukėje. Kai artėjo mudviejų auksinės vestuvės, ketinau aplankyti, bet… Planavau, planavau, viskas nusitęsė ir praėjusią vasarą jis nusimirė“, – kalbėjo vyras.
Civilinę santuoką Lubiai įregistravo Skuode. Kaip juokavo Simonas Petras, ten jau su taksi nuvažiavo. Tais pačiais metais gruodį gimė dukra Daiva, po dvejų metų – Laisvydas, dar po ketverių – Ramutė. Po ilgesnės – 9 metų – pertraukos į pasaulį pasibeldė pagrandukas Rimantas. „Taip jau išėjo, neplanuotai. Galvojome, kad ir taip daug vaikų, bet išėjo kaip išėjo“, – atviravo Jadvyga, o Simonas Petras ir čia nepraleido progos pajuokauti: „Aš sakiau, kad dar reikia ir penkto, bet manoji nebesutiko.“
Pati Jadvyga kilusi iš gausios septynių vaikų šeimos, o sutuoktinis – iš penkių vaikų.
Per 55 bendro gyvenimo metus Lubiai susilaukė keturių anūkų. Pora džiaugiasi, kad beveik visi vaikai ir vaikaičiai čia pat, Lietuvoje. Tik viena anūkė šaknis įleido tolimoje Ispanijoje.
Grįžo į tėviškę
Iš Stonaičių šeima parsikraustė į Simono Petro tėviškę. „Pamatėme, kad jau viskas griūva, norėjosi ją išsaugoti“, – dalijosi prisiminimais vyras.
Lubiai su vaikais iš pradžių apsigyveno senojoje Simono Petro troboje, vėliau savo namą pasistatė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ėmė ūkininkauti. Iš tėvo Simonas Petras paveldėjo 15 ha žemės, vėliau dar apie 60 ha nusipirko, kitą nuomojosi. Iš viso Lubiai valdė apie 100 ha žemės, laikė 30 melžiamų karvių. Po 25 metų ūkininkavimo ūkį perleido jauniausiam sūnui. Tad dabar tik su vištomis užsiima. Tiesa, sėleniškis neslėpė, jog ir šiuo metu kartais padeda sūnui, jo žodžiais tariant, dar patinka į ūkį nueiti.
Pora, perleidusi ūkį ir visus darbus sūnui, neužsidarė namuose – su malonumu įsiliejo į Šateikių kultūros centro folkloro ansamblio „Šateikē“ veiklą.
Tad kokia ilgo, darnaus gyvenimo kartu paslaptis? „Reikia gyvenime tam tikrų taisyklių laikytis, kad būtų nei per daug, nei per mažai. Nieko nereikia vengti, svarbu, kad būtų balansas“, – tvirtino Simonas Petras. Jam antrino žmona: „Reikia daug supratimo ir kantrybės.“
Smalsu, negi per šitiek metų nebuvo dienos, kai rimtai teko susibarti ir nesikalbėti? Simonas Petras juokavo, jog tokie nekalbadieniai kartais gerai, nes galva praskaidrėja. Anot vyro, po tokių dienų pirmoji taikytis pradėdavo žmona, bet ir jis nebūdavo labai užsispyręs. O Jadvyga teigė, jog nesikalbėdavo ilgiausiai dvi valandas, kol pyktis praeidavo.
„Mušti niekada negavau. Galėčiau dar ir 100 metų kartu gyventi, kad tik sveikata leistų. Būna, išeina kur nors, negrįžta ir jau žvalgausi, kur yra“, – atsisveikindama sakė moteris.
