Iki garsaus režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ Lietuvoje nebuvo daug kalbama apie eutanaziją. Šis pastatymas išprovokavo skaudžią temą, palietė jautrų nervą, paskatino galvoti ir kalbėti apie tai, apie ką kalbėti yra sunku.
Artėjant Vilniaus mažojo teatro gastrolėms Žemaitijoje, savo mintimis pasidalijo pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ atliekanti aktorė Nijolė Narmontaitė, kuri gimė ir užaugo Žemaitijoje, Telšiuose.
– Gerbiama Nijole, šiam spektakliui daugiau nei dešimt metų ir jis visiškai nepraradęs savo aktualumo, nes jo temos amžinos: gyvenimas ir mirtis, žmogaus pasirinkimai, moraliniai klausimai.
– Būna, kad spektakliai bėgant metams išsibarsto, išsitaško, susvetimėja, bet šiuo atveju nieko panašaus neįvyko. Šis spektaklis vis labiau laisvėja, koncentruojasi (nepriklausomai nuo to, kad keičiasi vienas ar kitas aktorius). Mes labai laisvai kalbame apie labai labai skaudžius dalykus. Nepaisant to, kad spektakliui daugiau nei dešimt metų, jis yra dar jautresnis, dar labiau susikoncentravęs ir dar labiau jaučiasi komanda, kurioje, be manęs, taip pat vaidina Valda Bičkutė, Mindaugas Capas, Gediminas Girdvainis, Jokūbas Bareikis, Larisa Kalpokaitė, Agnė Kiškytė, Inga Burneikaitė, Rasa Jakučionytė.
– Eutanazijos tema, ryški pjesėje, iki šiol kelia karštas diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose. Vis dėlto britų dramaturgas nedvejoja: žmogaus laisvė – svarbiausia. Priminkite, apie kokius dalykus kalbama spektaklyje…
– Autorius tą pjesę yra parašęs tobulai, nes nėra kalbama vien tik apie skausmą, niūrius dalykus, mirtį. Ten, kur juodi dalykai, šalia yra šviesa. Ir pasakysiu, kas man smagiausia – nors tema ir nelengva, subtili, skausminga, salės visą laiką pilnos. Žmonėms nereikia palengvintų temų, komedijų. Spektaklyje yra labai daug ir juokingų vietų. Aš ne kartą esu girdėjusi žiūrovus sakant, kad pažiūrėjus tą spektaklį norisi gyventi. Mes kartais neįvertiname to, ką turime. Mums amžinai blogai. Blogai, kad saulė į akis pašvietė, blogai, kad akinius pamiršau, lietus palijo, kojas sušlapau. Tai tokie niekniekiai. Kai pasižiūri spektaklį, supranti, jog mes neįvertiname to, kad galime vaikščioti, kalbėti, išgirsti. Po spektaklio žmonės suvokia, kad gyvenime turi džiaugtis kiekviena akimirka, išnaudoti kiekvieną duotą šansą, branginti momentą, gyventi ir džiaugtis dabar.
– Po spektaklio premjeros pjesės autorius Brianas Clarkas prisipažino, jog tai buvo geriausias jo matytas šio kūrinio sceninis atlikimas nuo pat jo sukūrimo 1970-aisiais.
– Tai man brangiausia akimirka. Su autoriumi susitikome po spektaklio, žiūrovai taip pat pasiliko aptarti spektaklio, ir tuomet jis pasakė, kad šitą savo pjesę žiūrėjo šimtus kartų įvairiose pasaulio šalyse, bet Vilniaus mažajame teatre pirmą kartą pravirko. Tai man taip brangu. Yra įprasta, kad aktoriai scenoje verkia, bet svarbiausia, ką salėje jaučia žmogus, ypač tas, kuris tą pjesę parašė. Jo pojūčiai ir išsakyti žodžiai buvo didžiausias įvertinimas.
– Spektaklis pasakoja apie skulptorę Kler, kuri po automobilio avarijos lieka prikaustyta prie lovos. Kler nenori globos ir užuojautos kupino gyvenimo, todėl nutraukusi ryšius su mylimuoju siekia, kad ją išleistų iš ligoninės. Kad leistų numirti. Kokia ji, toji pagrindinė herojė?
– TAI ESU AŠ. Nepaisant to, kad esu ne architektė, TEN – AŠ. Mano herojė atsiduria ypatingoje, absoliučiai bejėgiškoje padėtyje, ji tampa priklausoma nuo daugelio žmonių, ji negali daryti to, ko nori, ir jai kyla klausimas: „Ar verta gyventi, kai negali daryti to, ko nori?“ Aš ją labai labai suprantu. Iš kitos pusės, pati taip myliu gyvenimą, kad nežinau, kas būtų, jeigu būtų. Jei atsidurčiau toje padėtyje, gal sakyčiau: aš galiu matyti, aš galiu girdėti, galiu susišnekėti. Nežinau, kaip būtų. Bet savo personažą labai suprantu ir pateisinu.
– Ir nors sakote, kad šis spektaklis apie į Jus panašią moterį, vis dėlto kas buvo sudėtingiausia kuriant vaidmenį?
– Aš esu nepaprasto judrumo žmogus. Mano personažai išraiškingi, vaidmenį kuriu rankomis, judesiais. Ir staiga – atsiduriu lovoje, suparalyžiuota. Vaidinu moterį, kuri pakliuvo į avariją ir jai nutrauktos stuburo smegenys, juda tik galva, ir tik akimis galiu išreikšti, kaip man sunku. Mes kvietėme konsultantus: gydytojus, masažuotojus, slaugytojas, kurie pasakojo, kaip su tokiais ligoniais elgiamasi, kaip jie jaučiasi. Man sunkiausia buvo pustrečios valandos išbūti visiškai nejudant. Viso spektaklio metu negaliu pajudinti nė raumenėlio, jaučiu, kad man pradeda paralyžiuoti rankas, kojas, todėl prieš šį spektaklį labai daug judu, sportuoju, darau įvairius pratimus, kad mano kūnas nepajustų to diskomforto.
Dar pasakysiu – prieš šitą spektaklį turiu ritualą, kokio neturiu prieš jokį kitą. Aš meldžiuosi. Nebuvo nė vieno spektaklio, kad prieš jį nebūtų kas nors miręs iš mano artimųjų, pažįstamų, kolegų, draugų. Ir kiekvieną spektaklį skiriu tam žmogui, kuris išėjo, ir sakau, kad mes susitiksime, sakau, kad šitoje žemėje viskas laikina. Kiekvienam padėkoju, su kiekvienu pasikalbu. Ir man tie žmonės kažkokiu būdu padeda, aš paprašau jų pagalbos. Juk mano personažas yra viena koja tenai. Ir mes visi tenai susitiksime. Tik niekas nežino, kada.
Vieną kartą, jau kylant uždangai, aš mintimis susijungiau su vienu jau išėjusiu žmogumi. Ir kai seselė scenoje man uždavė klausimą, ilgą laiką tylėjau, nes dar tebesikalbėjau…
– Užsiminėte apie tai, kad šis spektaklis padeda džiaugtis gyvenimu, kiekviena jo dovanota akimirka. O kaip Jūs gaudote tas laimės akimirkas?
– Man jų nereikia gaudyti. Laimė yra mane apsupusi iš visų kampų, pakampių, iš visur. Esu labai džiaugsmingas žmogus. Aš kiekvieną akimirką laiminu gyvenimą. Kiekvieną rytą atsikėlusi džiaugiuosi, kad atsibudau, kad esu. Man niekada nesugadins nuotaikos per didelis lietus, per kaitri saulė. Tokie dalykai manęs neveikia. Mane veikia, kai tarpusavyje žmonės nesusišneka. Mane veikia egoizmas, pavydas, neigiamos emocijos. Toks yra ir mano kvietimas – gydytis nuo baisių ligų: pavydo, ekscentriškumo, negatyvių dalykų, intrigų. Kviečiu visus apsidairyti ir gyventi pagal tokią gyvenimo taisyklę: yra ši akimirka, džiaukis ir mėgaukis ja.
Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ Telšių Žemaitės dramos teatre bus rodomas lapkričio 28 dieną 18 val., Plungės kultūros centre – lapkričio 29 dieną 18 val. Bilietus platina www.bilietai.lt.
