Šiuo metu Kaune gyvenanti plungiškė Gerda Pociūtė turi malonių rūpesčių. Baigusi kosmetologijos studijas 23 metų mergina dabar įrengia nuosavą grožio saloną. Jos talentas kurti išskirtinį grožį skleidžiasi ne tik profesinėje aplinkoje. Gerda turi ypatingą gebėjimą. Anksčiau besimokydama dailės Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje mergina atrado savyje gabumų pieštuku ne tik piešti, bet ir jį… drožinėti. Mikrochirurgo tikslumas, begalinis kruopštumas ir dar didesnė kantrybė padeda G. Pociūtei pieštuko šerdį paversti tikru meno kūriniu!
– Gerda, pieštukų šerdžių drožyba – gana neįprastas užsiėmimas. Kaip jis atsirado Tavo gyvenime?
– Visada mėgau sukoncentruoti visą savo dėmesį į vieną darbą, tad jeigu skaitau knygą ar drožinėju – aplink nieko nebegirdžiu, jeigu noriu įsiklausyti į muziką ir šoku – aplink nieko nebematau. Atrodo, kad norint ką nors kokybiškai padaryti visos mintys turi būti nukreiptos į vieną tikslą. Nesupraskite neteisingai – drožinėti įkvepia muzika, jos nuotaika, tačiau ne žodžiai, nes jų paprasčiausiai savo užsiėmimo metu negirdžiu.
Tad atsakant tiksliai į klausimą – šis užsiėmimas atsirado dėl mano noro kažkur būti geriausia, sukurti kažką savo, padaryti tai, ko artimieji, draugai ar kolegos nepadarytų, neturėtų tam kantrybės ar tiesiog nerastų tokiam užsiėmimui tiek laiko. Norėjau parodyti, kad ir aš galiu sukurti ką nors nepaprasto. Bedroždama pieštuką peiliuku pastebėjau grafito minkštumą, gebėjimą nelūžti ir nesutrupėti dirbant gana švelniai.
– Pirmieji bandymai – kokie jie? Kas buvo sunkiausia?
– Pirmieji bandymai – nesudėtingos formos, vėliau – raidės ir figūros. Vienintelis sunkumas – taip labai kažko norėti, kad nepasiduotum po begalės nesėkmių. Visi matome darbus, kurie jau nuglostyti ir ištobulinti, tačiau niekas nežino, kelintas tai bandymas… Galbūt trečias, o galbūt dvidešimt trečias.
– Kiek laiko užtrunka sukurti vieną kūrinį? Iš kur semiesi idėjų, ką nori išdrožinėti?
– Laikas, reikalingas sukurti ką nors gražaus, labai skirtingas. Kai kam galbūt užtektų kelių, keliolikos valandų (tačiau niekada nežinai, kada ranka sudrebės ir kiek kartų teks drožinėti tą patį per tą patį). O kitus darbus vis tobulinu ir atnaujinu bėgant mėnesiams. Idėjos ateina savaime. Kadangi tai nėra mokamas darbas, niekada neverčiu savęs to daryti, kai nenoriu. Idėjos pačios ateina važiuojant, stebint žmones, vaikštant ar dirbant.
– Ką sudėtingiausio esi išdrožusi?
– Labai sunku mėginti išskirti kažkurį darbą. Kartais sudėtingiausias darbas atrodo paprasčiausiai. Nelengva išdrožti lenktas linijas, kiaurus raštus ar skylutes, nes būtent tuomet didžiausia tikimybė, kad grafitas neatlaikys spaudimo ir sutrupės.
– Tokiam preciziniam darbui turbūt turi būti atitinkamai nusiteikusi? Apskritai, kada Tau ateina noras paimti peiliuką į rankas?
– Atsargus ir ilgas drožinėjimas reikalauja meilės ir švelnumo, tad geriausia dirbti, kai jaučiuosi gerai. Žinoma, būna ir išimčių, kai pats procesas nuramina. Šioje srityje visada, kiek įdedi meilės, tiek grįžta atgal, kai to labiausiai reikia.
– Kaip Tavo neeilinį pomėgį vertina šeima, draugai?
– Tikriausiai norint išgirsti nuoširdžią nuomonę reikėtų paklausti jų pačių. Žinoma, mane palaiko ir skatina užsiimti tuo, kas man teikia laimę. Neretai pasidžiaugia, tačiau aš pati šios temos nevystau ir neskatinu nei šeimos, nei draugų rate.
– Apskritai ar yra tekę girdėti, kad dar kas nors užsiimtų pieštukų šerdžių drožyba?
– Taip. Kai pradėjau tuo užsiimti, ėmiau ieškoti informacijos, kaip tai galima efektyviau daryti, ir radau keletą talentingų žmonių. Supratau, jog visa tai realu. Visada sakau: jei apie kažką pagalvojai, kažkas kitas jau apie tai pagalvojo. Skirtumas tik toks: vieni pasirenka veikti, o kitų galvose tai ir lieka tik kaip mintis. Taip yra bet kokioje srityje.
– Ar turi kolegų, bendraminčių, su kuriais gali pasidalyti savo pomėgio subtilybėmis, pasitarti?
– Šioje srityje kolegų Lietuvoje neturiu, tad visa patirtis atėjo per praktiką ir bandymus. Užsienyje yra keli menininkai, kurie tuo užsiima, tad stebėdama jų darbus matau, ko galiu dar siekti.
– Tavo išskirtinis gebėjimas neseniai buvo įvertintas – tapai internetinio LRT.LT mediatekos projekto „Lietuvos nerealieji“ nugalėtoja! Vadinasi, Tavo pomėgis išties ypatingas – žmonės tai savo balsais parodė. Tikėjaisi tokio įvertinimo?
– Visada labai malonu, kai įvertina darbą, kuriam skiriama nemažai laiko ir savęs. Šiame projekte dalyvavo daug talentingų žmonių. Mano manymu, tai, kaip jūs sakote, kad mano pomėgis išskirtinis, parodo ne žmonių balsai, o nuoširdžios nuomonės ir palaikymas pažįstamų bei visiškai nematytų žmonių. Neretai būna sunku save vertinti, tad tokios konkurso pabaigos nesitikėjau.
– Prieš kurį laiką Plungėje buvai surengusi savo drožinių parodą. Gal galima tikėtis juos išvysti dar kartą? Turi planų ekspoziciją surengti gimtajame mieste?
– Taip, jei neklystu, 2016 metais turėjau galimybę parodyti savo pirmuosius darbus Plungėje. Kai tik užbaigsiu viską, kas dar neužbaigta, planuoju parodyti savo senuosius atrinktus darbus ir ištobulintus naujuosius Kaune, taip pat ir Plungėje, žinoma, jei tik mane priims.
– Esi grožio specialistė – makiažo ir grimo meistrė. Gebi sukurti tikrai išskirtinę išvaizdą! Įdomu, Tavo gyvenime grimas – dažnas užsiėmimas, gal šį savo gebėjimą kur panaudoji? Ar čia tik dar vienas Tavo neeilinis pomėgis?
– Šiuo metu dirbu grožio srityje – ilgalaikis makiažas, blakstienų priauginimas ir visas įvaizdžio kūrimas (makiažas, ilgų plaukų šukuosenos). Grimas – tiek darbo sritis, tiek saviraiškos būdas. Kadangi dirbu mėgstamą darbą, tai jis lygus mano laisvalaikiui. Grimas panaudojamas teminių vakarėlių, fotosesijų ar Helovino progomis.
– Kaunas jau tapo Tavo namais? Plungė juk irgi laukia sugrįžtančių talentingų jaunų žmonių.
– Taip, Kaunas jau tampa mano antraisiais namais, kol kas savo ateitį planuoju kurti čia, tačiau grįžtu į Plungę aplankyti tėvų ir kitų artimųjų, draugų. Visada miela grįžti į gimtąjį miestą, kur užaugau ir aplinka bei supantys žmonės išugdė mane kaip asmenybę. Svečiuotis čia visada be galo malonu.
– Ačiū už pokalbį.
Talentinga ir kruopšti. Neeilinių gabumų. Šaunuolė.