Greitai įvyksiantis metų virsmas mums primins laiko slinktį. Vieniems tai bus pirmieji, kitiems – gal ir paskutinieji. Suprantama, kad daugeliui jie bus eiliniai, bet kai kam – ir jubiliejiniai.
Sedos vidurinėje besimokiusiam būsimam architektui, profesoriui Edmundui Stasiuliui kitų metų sausio 3-ioji atneš 80-ąjį gimtadienį. Lyg atsikaitydamas už suteiktus gyvenimo metus, pasitikdamas jubiliejų jis išleido knygą Atpažinimo kodas.
Knygoje nemažai rašoma apie Sedą, kurioje prabėgo būsimo profesoriaus paauglystė, kur atsiskleidė jo talento daigai.
Apie vaikystę
Edmundo mama pokario metais dirbo Sedos darželyje, o jis lankė vidurinę mokyklą ir mėgavosi laisve. Jis rašo: „Tuo metu pamokų ruoša man, kaip ir mano draugams, nelabai rūpėjo, todėl laiko po pamokų turėdavome į valias.“ Paaugliams visi metų laikai buvo nuostabūs ir siūlė savo malonumus. Pavasarį Varduvoje plaukiodavo ant ledo lyčių, Žydvaryje iš klevų varvindavo sulą.
Žiemą su savo didžiuoju turtu – namų darbo uosinėmis slidėmis – leisdavosi nuo kalniukų, o kai įsigijo senas „ledžingas“ – čiuožinėjo ant ledo. Vasarą maudydavosi, kasdavo žemines, žvejodavo, ant laužo kepdavo „rubuilius“ ir raudes, žaisdavo karą. Visais metų laikais buvo nuostabu keliauti pavarduviais ir pasiekti Užpilius. Nors matė pokario baisumus (kartą, grįždami iš pasislidinėjimo ir trumpindami su draugais kelią, pasuko per sovietinio saugumo kiemą, kur pagal tvorą pamatė susodintų pusnuogių, išdarkytų partizanų kūnus), bet vis vien visi berniukai žaisdavo karą ar imituodavo rezistencines kovas, sprogdino užsilikusius šovinius ir sviedinius.
Tų laikų vaikų gyvenimą glaustai ir puikiai apibūdino pats būsimas architektas: „Mes, pokario vaikai, „fabrikinių“ žaislų neturėjome, bet jų ir nepasigesdavome. Kuo puikiausiai žaisdavome su visokiausiais buityje nereikalingais rakandais – mums panorėjus, jie tapdavo puikiais lėktuvais, motociklais, žiūronais ar šautuvais. Mokykloje berniukai dažniausiai žaisdavom „kvadratą“, o vėliau, jei pavykdavo gauti kur nors kamuolį, „lošdavome“ futbolą. Didžiausios problemos būdavo dėl sviedinio: dažnai prisieidavo lopyti viršų, o prakiurusią guminę kamerą – klijuoti. Prisimenu, Sedoje turėjome net savo gatvės futbolo komandą. Visi labiausiai nenorėdavo būti vartininkais, todėl vartuose paprastai stovėdavo jauniausi ar mažiau patyrusieji.“
Kamuoliui ar saldainiams nusipirkti reikėdavo pavargti, nes visi vaikai neturėdavo pinigų, todėl užsidirbdavo parduodami supirkėjams surastus gelžgalius, kaulus, popierių. Nors mokėdavo mažai, bet taupant būdavo įmanoma nusipirkti pačius reikalingiausius daiktus. Slaptai kasdavosi Žydvaryje žemines. Gyvenimas joje neapsieidavo be ant laužo keptų bulvių ir iš beržo sausų lapų bei cigarečių nuorūkų likučių suktinių traukimo. Lentų žeminei nukniaukdavo iš anapus Varduvos buvusios pieninės.
Apie užsiėmimus ir gebėjimus
Sedoje mama būsimą profesorių šiaip ne taip įkalbėjo lankyti tautinių šokių būrelį. Tai buvo vienintelė disciplinuota popamokinė veikla. Matyt, kad sekėsi, nes vadovė „Senių polkoje“ patikėjo jam nemokančio šokti senio vaidmenį, kai viską reikėjo atlikti vėluojant vienu taktu. Tikriausiai sekėsi ir piešimas, nes Sedoje pirmą kartą draugų buvo įvertintas, kai penktoje ar šeštoje klasėje nežinoma proga Edmutis nupiešė didžiulę špygą. Apie šį įvykį jis rašo: „Kiek prisimenu, visi klasės berniukai buvo sužavėti, gavau daug užsakymų dar ką nors panašaus nupiešti. Net dabar, prabėgus daugiau kaip šešiasdešimt metų, mano buvęs suolo draugas Kęstutis Kuprijanovas prisiminė šį „kūrinį“. Kai likdavo laiko nuo kamuolio gainiojimo, knygų skaitymo, tada būsimasis architektas dažnai piešdavo drąsius indėnus, šaunius bebaimius traperius ir raumeningus piratus. Suprantama, kad ir pats toks svajojo tapti. Gaila, bet daug „naudingo“ laiko suėsdavo žolės rovimas triušiams ir ožkai.
Neaišku, kurią profesiją būtų pasirinkęs E. Stasiulis, jei ne viena paroda. Profesorius prisimena, kad noras išmokti piešti sustiprėjo pamačius Telšių taikomosios dailės technikumo auklėtinių darbų parodą: „Ji mane sužavėjo, keletą dienų vien apie ją galvojau. Be galo patiko gipsinių antikos modelių studijos pieštuku. Piešiniai man atrodė nuostabūs, tobulai atlikti. Parvažiavęs namo pamėginau nukopijuoti iš knygos man patikusią iliustraciją. Deja, rezultatas nebuvo toks, kad galėčiau pasigirti. Galvoje gimė aiškus sprendimas: jei nori tapti tikru dailininku, pradžioje reikia stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą, o vėliau siekti dar didesnių aukštumų.“
Jaunuolis nesigyrė tėvams apie savo naują svajonę. Baigęs devynias klases, slapta išlaikė egzaminus ir įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą mokytis medžio apdirbimo specialybės. Ji E. Stasiulio nesužavėjo, bet pati aplinka, ištrūkimas iš mamos globos pateisino lūkesčius.
Apie sostinę ir tėviškę
Po technikumo studijas toliau tęsė Vilniaus dailės institute, kur baigė architektūrą. Į išsvajotą tapybą vis dėlto neišdrįso stoti. Baigęs mokslus, dirbo Vilniuje.
Per visą profesinę karjerą jis prisidėjo prie 68 statinių projektų paruošimo. Iš jų tik 23 buvo įgyvendinti, tarp kurių 11 yra individualūs namai. Šlovę architektui atnešė Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. Jis patenka tarp penkių geriausių specialistų išrinktų šiuolaikinės architektūros Lietuvos statinių.
Profesorius neužmiršta Mažeikių rajono. Anksčiau, kol dar gyvas buvo jo vaikystės draugas, kaimynas Alfredas Bubliauskas, tai užsukdavo pas jį. Ligotą draugą ne tik aplankydavo, bet ir paremdavo materialiai.
Mažeikių muziejuje E. Stasiulis buvo surengęs savo darbų pa-rodą. Dabar dar leidyklos dažais kvepiančią savo knygą užrašė ir paprašė ją perduoti Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos bibliotekai. Pavasarį, jei viskas gerai, tai galvoja pats atvykti į Sedą ir pristatyti leidinį. Taip pat jį nori padovanoti ir miestelio bibliotekai, kuri 2023 metais švęs savo įkūrimo 100-ąjį jubiliejų. Pirmą viešą biblioteką Sedoje, savo tėvų namuose, įkūrė rašytojo, filosofo Vydūno pasekėjas Antanas Krausas. Įdomu, kai kartą su profesoriumi ir A. Bubliausku teko važinėti po Sedą, lankant architekto „memorialines“ vietas, tarp jų buvo ir Sedos girininkija, kuri ribojasi su Krausų buvusia sodyba. Daug simbolių, sutapimų ir paralelių.
Apie tai, ką nusineša laikas
Laiko srovė vis tolyn neša tiek profesoriaus, tiek Sedos gyvenimus. E. Stasiulis iš paprasto miesto berniuko, bėgiojusio Sedos grindiniu, tapo vienu iš šiuolaikinės Lietuvos architektūros metrų. Seda iš rajono liko tik seniūnijos centru, kuriame nėra net tūkstančio gyventojų.
Edmundo gyvenimo Sedoje laikotarpis sutapo su vienu iš miesto pakilimo periodų. Tai puikiai matosi ir iš Sedos statinių architektūros. Tuo metu iškilo rajono valdžios rūmas, tarnautojų gyvenamasis namas, prasidėjo dabartinės gimnazijos statybos. Miesto ir žmonių gyvenimai yra tarpusavyje tampriai susiję. Atrodo, kad Seda E. Stasiuliui buvo vieta, leidusi užsiauginti ir pradėti skleisti savo svajonių sparnus.
Nuotraukos paimtos iš knygos „Atpažinimo kodas“
