Dalią Henke pažįsta viso pasaulio lietuviai. Ypač tie, kurie išvykę svetur puoselėja lietuvybę, įsilieja į lietuvių bendruomenių veiklą, bendrauja su tautiečiais. Visas tas po pasaulį pažirusias bendruomenes vienija Pasaulio lietuvių bendruomenė, kurios prezidentė ir yra Vokietijoje, Hamburgo mieste, gyvenanti Dalia. O įdomiausia tai, kad, išnaršiusi kone visą pasaulį, mačiusi ir pažinusi gražiausias mūsų planetos vietas, giliausioje savo širdies kertelėje ji saugo ne kokią egzotišką salą ar dangoraižiais svaiginantį didmiestį, o… Alsėdžius, kuriuose ji praleido visas savo vaikystės ir paauglystės vasaras ir į kuriuos su didžiausiu malonumu sugrįžta. „Aš iki šiol dar sapnuoju tas vasaras, užuodžiu čia rinktų žemuogių kvapą“, – nostalgija dalijosi Dalia, neseniai lankydamasi „Plungės“ laikraščio redakcijoje.
– Sykį, kai lankėtės Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje, teko girdėti Jus labai šiltai atsiliepiant apie šį miestelį, dalijantis apie jį prisiminimais. Esate alsėdiškė?
– Galima sakyti, kad taip. Nors gimiau ir augau Klaipėdoje, mano kilmės vieta, mano šaknys – Plungės rajone. Proseneliai iš tėvelio pusės – Čijunskių giminė – kilę iš šalia Žemaičių Kalvarijos esančio Šarnelės kaimo. Čia jie gyveno, turėjo žemės. Palaidoti Žemaičių Kalvarijos kapinėse. Prosenelės broliai ir seserys, kurių buvo aštuoni, buvo išvežti į Sibirą, ji vienintelė nuo tremties išsigelbėjo. Mano senelis Juozapas Čijunskis, baigęs mokslus Plungėje, 1945 metais atvyko į Klaipėdą. 1946 metais Klaipėdoje gimė ir mano tėtis.
Na, o proseneliai iš mamytės pusės – Šimkų giminė – iš Alsėdžių. Čia gyveno ne tik proseneliai, bet ir mano senelė Adelė, čia, kaip minėjau, prabėgo visos mano vaikystės ir paauglystės vasaros.
– O kokios jos – tos vasaros – buvo?
– Pamenu, baigdavosi mokslo metai ir tėvai mus išveždavo į Alsėdžius, kur pas prosenelius Joną ir Veroniką bei senelę Adelę vasarodavome visas būrys pusseserių ir pusbrolių. Tie prisiminimai – patys šviesiausi. Nors tos vasaros – ne tik linksmybių, atradimų, bet ir darbų buvo kupinos: vartydavome šieną, skindavome serbentus, agrastus, eidavome perkelti ir melžti karvių… Pamenu beržus ir jų sulą, tvenkinį ir kaip jame gaudydavome vėžius, karosus. Šalia namų visos pievos buvo išžemuogiautos, visi miškai nugrybauti. Prosenelė iškepdavo duonos, virdavo pusmarškonę košę, batono bėgdavome į parduotuvę.
Prosenelis Jonas Šimkus buvo didelis Lietuvos patriotas. Visada ir pats „Amerikos balso“ per radiją klausydavo, ir mus šalia sodindavosi. Dar buvo labai religingi ir sekmadieniais vesdavosi mus į bažnyčią. Ir ne šiaip tarp visų sėdėdavome, o „ant vargonų“, nes giedodavome. Jei ramiai išbūdavome, gaudavome kapeikų, kaip sakydavo, „ant ledų“. Taip bevasarodama Alsėdžiuose ir Pirmąją Komuniją priėmiau, ir „padirmavota“ buvau. Visa tai įvyko toje medinėje, garbingą praeitį turinčioje bažnytėlėje. Neturėjome mes kompiuterių, telefonų, net dviračių neturėjome, bet štai prisiminti tikrai yra ką. Dabar, kai visa tai pasakoju savo vaikams, jiems daug kas ir juokinga, ir nesuprantama, pavyzdžiui, ką reiškia tas „perkelti karvę“.
– Ar dabar į savo vaikystės vasarų miestelį dar sugrįžtate?
– Sugrįžtu, bet tik tam, kad aplankyčiau artimųjų kapus. Štai užsukau į gimnaziją, joje veikiantį vaikų dienos centrą. Visada apžvelgiu miestelį, pažiūriu į savo prosenelių trobelę, kuri – visai šalia kapinių. Dabar ten moteris su vaiku gyvena. Sykį paprašėme, kad įleistų mus į vidų. Įleido, ir tai taip sujaudino – viskas tebėra taip, kaip buvo: tas pats „pečius“, baldeliai, net „dekis“ ant lovos tas pats užtiestas. Abu su vyru pasijutome lyg kokiose Rumšiškėse. Tas sugrįžimas po 30 metų buvo pribloškiantis.
– O kokie keliai Jus nuvedė į Vokietiją?
– Vokietijoje atsiradau prieš beveik 30 metų. Tada ką tik buvau baigusi abitūrą, ką tik buvo atsivėrusios sienos. Buvo 1992-ieji – Nepriklausomybė, nežinomybė, o kartu ir galimybė iškeliauti. Tai aš ir iškeliavau – pasidairyti po pasaulį. Sustojau Vokietijoje, pradėjau studijuoti. Iš pradžių viskas buvo komplikuota – ten nepripažino mano lietuviško atestato, o ir dėl kalbos bėdų kildavo. Bet pamažu viskas įsibėgėjo – išmokau vokiečių kalbą, kibau į ekonomikos ir verslo vadybos studijas šalia Hamburgo esančiame privačiame universitete, sukūriau šeimą su vokiečiu. Žodžiu, įleidau ten šaknis. Turiu suaugusią dukrą, kuri sako esanti šimtaprocentinė lietuvė ir… šimtaprocentinė vokietė. Ir septyniolikmetį sūnų, kuris lietuviškai kalba prasčiau už seserį, bet yra buriavimo tarp lazerių Vokietijos vicečempionas.
– Daugeliui lietuvių užsienyje pakanka to, kad turi ten šeimą, darbą, gerą uždarbį. O Jūs dar pasinėrėte ir į visuomeninę veiklą, įsiliejote į vietos lietuvių bendruomenę.
– Taip, į Hamburgo lietuvių bendruomenę įsitraukiau 1994 metais, 1998-aisiais tapau jos pirmininke. Į bendruomenę mane atvedė jau keletą dešimtmečių ten gyvenusi lietuvė Teresė Lipšienė, kurią vadinu savo mentore. Tada juk interneto, „skaipo“ nebuvo, kada panorėjus skrydžių į Lietuvą – taip pat. O bendrauti su savais, išlaikyti lietuvybę norėjosi. Lietuvių bendruomenė Hamburge stipri – juk per šį miestą driekėsi mūsų tautiečių keliai į Vakarus, o dalis emigrantų ten ir pasiliko. Jų pastangomis buvo įkurtas Baltijos universitetas, veikė moterų klubas, iš vyskupijos išsikovotos patalpos. Tad ir dabar Hamburgo vyskupijos dėka mes turime savus – lietuvių – namus, kurie mums – ir lietuvybės šaltinis, ir ramstis gyvenant toli nuo gimtosios šalies. Turime ir lietuvių mokyklėlę, į kurią kažkada patys atitempėme suolus, lentą, turime ir darželį. Beje, viso to pageidavo ne kažkas iš aukščiau, o patys lietuviai tėvai, norintys, kad jų vaikai mokytųsi savos kalbos, kultūros, tradicijų. Ir vaikai čia puikiai jaučiasi, o būdami kartu jie supranta, kad yra ne vieni tokie – gyvenantys Vokietijoje, bet šeimoje kažkodėl turintys kalbėti kita kalba.
– Bet iš Hamburgo lietuvių bendruomenės Jūs išplaukėte į platesnius vandenis – į Pasaulio lietuvių bendruomenę.
– Dar 2003-iaisiais Vokietijos lietuviai mane delegavo į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybą. Tais pačiais metais tapau Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininke, o nuo 2015-ųjų esu Pasaulio lietuvių bendruomenės, vienijančios po visus penkis žemynus išsibarsčiusius mūsų tautiečius, prezidentė. 2018-aisiais buvau perrinkta, tad pareigas einu jau antrą kadenciją.
Pasaulio lietuvių bendruomenė oficialiai įkurta 1958-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke. Į JAV, bėgdami nuo karo baisumų, buvo atvykę keliasdešimt tūkstančių mūsų tautiečių – inteligentų, verslininkų. Iš pradžių jie tikėjosi, kad Lietuva atgaus nepriklausomybę ir jie galės grįžti, bet… Vokietijoje, Augsburge, veikęs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 1949 metais paskelbė 13-os tezių Lietuvių chartą, šio dokumento pagrindu ir kūrėsi Pasaulio lietuvių bendruomenė, kuri įsipareigojo vienyti visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius, išlaikyti, kurti ir ugdyti lietuvių tautos gyvastį, tai yra jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, remti Lietuvos Nepriklausomą valstybę. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia mūsų tautiečių bendruomenes, esančias 54-iose valstybėse. Visos jos suburtos vadovaujantis minėtąja Charta ir iki šiol veikia pagal jos principus.
– Kas tose bendruomenėse yra svarbiausia?
– Visų bendruomenių pagrindų pagrindas yra lituanistinės mokyklos. Jų turime visuose žemynuose, iš viso – 220. Į jas vaikai kartais vežami ir šimtą mylių! Viena žinomiausių – Vokietijoje esanti Vasario 16-osios gimnazija, kuri atlieka ne tik ugdymo, bet ir daug kitų funkcijų. Puikioje pilyje, virš kurios plazda Lietuvos trispalvė, įsikūrusi gimnazija yra tikras lietuvybės židinys.
Be lietuvių kalbos mokymo, bendruomenėse svarbus vaidmuo tenka sielovadai ir sportui. Be to, jose veikia chorai, šokių, skautų, ateitininkų būreliai, kultūros klubai, organizuojamos įvairios šventės ir taip toliau. Bendruomenės vienija kelių kartų lietuvius – nuo pirmųjų imigrantų iki mūsų ir mūsų vaikų, kurie esame vadinami trečiabangininkais ar net ketvirtabangininkais. Juk net ir tų, kurie emigravo po 1990-ųjų, jau yra trys kartos – mano bendraamžiai užsienyje turi ne tik vaikų, bet ir anūkų. Tiesa, bendruomenių veikimo sąlygos labai skirtingos – vienaip joms sekasi Vokietijoje, Norvegijoje, Airijoje, JAV ir visai kitaip Rusijoje, Australijoje, Venesueloje.
Iki 1990 metų bendruomenių tikslas buvo padėti Lietuvai tapti nepriklausomai ir patiems nenutautėti. Vėliau – kaip pagelbėti šaliai įstoti į Europos Sąjungą ir NATO. Dabar jau ir patys neretai į Lietuvą pagalbos kreipiamės – pavyzdžiui, kad pagelbėtų mums surasti mokytojų lituanistinėms mokykloms, šokių vadovų.
– Kaip suprantame, Pasaulio lietuvių bendruomenė atlieka du vaidmenis: pirma – Lietuvoje, jos valdžios institucijose atstovaujate visiems pasaulio lietuviams, antra – esate savotiški Lietuvos ambasadoriai visame pasaulyje.
– Taip, veiklos turime tikrai daug. Kad tinkamai atstovautume pasaulio lietuvių interesams, esame subūrę atstovų grupes, tie atstovai – iš visų žemynų. Viena grupė bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos Seimu, kita – su Vyriausybe ir ministrais. Dar bendradarbiaujame su savivaldybėmis, universitetais. Vienas iš mūsų pasiekimų – po trijų dešimtmečių darbo ir įtikinėjimų pagaliau turime pasaulio lietuvių išrinktą Seimo narį – turime tą, kuris neša diasporos vėliavą. Kiti mūsų tikslai – elektroninis balsavimas, dviguba pilietybė. Tikimės, kad ir juos kada nors įgyvendinsime. Juolab kad už mūsų nugaros – milijonas ne Lietuvoje gyvenančių tautiečių. Tiesa, jei kažkam atrodo, kad esame politinė organizacija, tai drąsiai sakau, kad ne – ne politinė, bet kartais reikalingi politiniai sprendimai, kad galėtume oriai gyvuoti.
Aišku, kaip ir minėjote, esame ir savotiški Lietuvos ambasadoriai visame pasaulyje – reprezentuojame Lietuvą, garsiname ją, nešame jos vėliavą. Ir tautinio kostiumo bei šakočio tam nebeužtenka.
– Vadovavimas Pasaulio lietuvių bendruomenei turbūt atima visą Jūsų laiką. Ar suderinate tai su profesine veikla?
– Pasaulio lietuvių bendruomenės prezidente tapau 2015 metais, o po metų atsisakiau savo tiesioginio darbo, nes suderinti sudėtinga – daug kelionių po visą pasaulį, renginių, pranešimų. Ir administracinio darbo daug. Juk mūsų bendruomenė turi savo Konstituciją, savo Seimą, Ateities fondą, organizuojame kongresus, leidžiame almanachą, šiuo metu sudarinėjame knygą, kuri padės visus mus, esančiuosius ne Lietuvoje, suskaičiuoti ir geriau pažinti. Taigi veiklos spektras labai platus. O man visa tai – ir iššūkis, ir didžiulė atsakomybė. Bet ne našta.
– Ačiū už pokalbį.
