Kuliškę Danutę Abrutienę vietos gyventojai pažįsta kaip didelę dekoratyvinių augalų mėgėją ir žinovę. Mat kiek metų ji Kuliuose gyvena, tiek ir jos sodyba gražiai žaliuoja bei įvairiausių spalvų žiedais klesti. Tiesa, šiuo metu kiemas nebe toks spalvingas kaip pavasarį ar vasarą, tačiau gėlynų plotai, įvairiausių krūmelių, medelių gausa ir vėlyvą rudenį dar nuostabą kelia. Na, o įdomiausia, kad ponia Danutė visų augalų pavadinimus mintinai moka ir apie kiekvieną daug išmano, be to, sodyboje yra augalų, turinčių įdomių istorijų.
Stalgėnų seniūnijai priklausančiame Rapšaičių kaime gimusi Danutė buvo tik trejų metų, kai kartu su tėvais persikėlė į vietovę, vadintą Karklėnų Pragiedrule. Moteris pasakojo, kad augalus mėgo nuo mažens – dar būdama vaikas, vis ieškodavo kieme vietos, kur galėtų kokią gėlelę įsprausti. „Tėvelis labai brangino kiekvieną žemės lopinėlį, kur galėjo pripjauti žolės kiaulėms. Tad auginti gėlių neleisdavo, bet aš kartais jo išprašydavau, kad bent aplink medį leistų apsodinti. Žolė tada buvo pagrindinis kiaulių pašaras. Nežinau, ką man dabar tėvelis pasakytų pamatęs, kad aš visą teritoriją gėlynais paverčiau, o nupjautą žolę kompostuoju. Turbūt labai pyktų“, – svarstė kuliškė.
Paklausta, kiek laiko prireikė, kol visą sodybą tikru augalų rojumi pavertė, Danutė atsakė: „Čia įsikūrėme 1979 metais, o jau 1980-aisiais ji buvo nemažai apsodinta. Kitos išeities nebuvo – iš senosios gyvenamosios vietos prisivežiau visokiausių augalų, reikėjo juk jiems vietos surasti.“ Taigi tiek metų ji savo aplinką ir puoselėja.
Pasidomėjus, kiek laiko reikia skirti tvarkymuisi, kad nemaža teritorija būtų taip prižiūrėta ir išpuoselėta, moteris nusijuokė: „Žinot, nuo ryto iki vakaro gėlynuose nesėdžiu, bet nuobodžiauti ir sirgti depresija tikrai neturiu kada. Pirmieji žiedai mano darželiuose pražysta kovo viduryje, kartu ir mano darbai prasideda. Ir tęsiasi iki lapkričio.“ Kai paklausėme, ar šiuo metu ji jau gali atsikvėpti, ar visi darbai jau pabaigti, ponia Danutė atsakė, kad dar ne – yra likę nenupjautų nušalusių augalų, neiškastų šaknų, neaprištų medelių, be to, kai kurias gėles reikia apdėti mėšlu, kitas – eglišakėmis. Taigi darbų dar tikrai likę.
Anot kuliškės, būna dienų, kai atsikėlus iš lovos, rodos, viskas skauda, nežinai, ar iki vakaro beišbūsi, bet… „Tik išeinu į lauką, įkišu rankas į žemę, pabūnu, pasikalbu su savo augalais, ir viskas gerai – visus skausmus ir ligas tarsi ranka nuima“, – kalbėjo moteris.
Pasiūliusi pasivaikščioti po sodybą, ponia Danutė juokėsi: „Turiu problemą – kartais nusiperku kokį augalą, bet nebėra kur jo pasodinti. Greitai jau ir kojai padėti vietos nebebus.“ Braukdama delnu per šakas, kuliškė vardijo: raugerškis, rododendrai, raudonlapė obelis, pirmaisiais metais sodintas kėnis, baltasis bijūnas – mamos palikimas, raudoklės, kalnų astrai, rugiaveidės, viendienės, vilkdalgiai, miskantos, šilokai, šilagėlės… „Štai čia ruošiu vietą rododendrams, jurginus perkėliau ten, kur šviesiau, o šito kadagėlio neliesiu – jis Dievo pasodintas, tai tegul čia ir auga“, – vis pasakojo D. Abrutienė.
Tarp klestinčių dekoratyvinių augalų atsiranda vietos ir vaismedžiams, vaiskrūmiams, bulvėms, braškėms, svogūnams. Yra lysvė, skirta vaistažolėms, prieskoniniams augalams. Joje klesti pelynai, citrininės melisos, raudonėliai, bazilikai…
Paklausta, kaip pomėgį puoselėti aplinką ir rūpintis augalais vertina namiškiai, ponia Danutė atsakė, kad teigiamai. Vyras Stasys iš pradžių buvęs skeptikas, bet dabar taip pat labai augalus mylintis, laukiantis, kada kuri gėlė pražys. „Kartą jam pasakiau, kad rausiu lauk gėles ir užsėsiu veją, o jis atsakė, kad gėlės, jų žiedai – gražiau“, – kalbėjo kuliškė. Jos dukra Regina – taip pat didelė augalų mėgėja. Kai tik turi laisvą dieną ar gauna atostogų, duktė vis iš Palangos į Kulius lekia ir mamai padeda. „Mes abi labai linksmai ir noriai savo darželiuose triūsiame, veją pjauname. Dukra atvažiuoja ne tik todėl, kad man pagelbėtų, bet kad ir jai pačiai tie darbai labai prie širdies“, – atviravo Danutė. Sūnūs Stasys, Alfredas ir Pranas kartais paklausiantys, kokia iš tų augalų nauda, bet nieko prieš mamos pomėgį neturintys. „Štai Alfredas koplytėlę prie namo pastatė, o joje – dar mūsų piršlio Stanislovo Puplausko dovanota Mergelės Marijos skulptūra“, – pasakojo moteris.
Kai paklausėme, kiek rūšių augalų savo sodyboje turi, ar visų jų pavadinimus žino, D. Abrutienė atsakė: „Prieš penkerius metus buvau suskaičiavusi – skirtingų augalų turėjau 800, dabar tiek gal ir nebėra. O dėl pavadinimų – kartais kurį ir pamirštu. Kol buvau jaunesnė, tikrai visus žinojau, o dabar jau pasitaiko, kad užkrenta. Bet aš ne tik pavadinimus žinau – augalais domiuosi, daug apie juos skaitau, tad turgaus prekeiviai manęs neapgauna.“
Ponios Danutės sodyboje – daug iš turgaus, parduotuvių, parodų atkeliavusių, iš specialių žurnalų užsakytų augalų, tačiau yra ir tokių, kurie turi savas istorijas, kelia nostalgiškus prisiminimus. Pavyzdžiui, prie įėjimo augantį, oranžiniais žiedais žydintį kamsį atidavė iš Kulių į Klaipėdą išsikrausčiusi kaimynė. Tad dabar kuliškė, džiaugdamasi gėle, ir buvusią kaimynę visada prisimena. Na, o graikinis riešutmedis kieme atsirado, kai sūnus iš karinės tarnybos Ukrainoje grįžo. Moteris pasakojo: „Stasys ten su tokiais žmonėmis buvo susidraugavęs. Kai baigė tarnybą, jie mano sūnui dėžę graikinių riešutų įdavė – mamai parvežti. Iš tos dėžės nusižiūrėjau patį didžiausią ir netrukus į vazoną įkišau. Žiūrėkit, koks medis išaugo. O jau riešutų skanumas! Vieną rudenį tris krepšius pririnkau. Visą žiemą valgėme ir tokie sveiki abu su vyru buvome. Sūnus, parveždamas riešutų, tikrai nesitikėjo, kad jo dovana visą gyvenimą džiaugsiuosi…“
