Kasmet paskutinįjį rugpjūčio šeštadienį, prieš suskambant pirmiesiems Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio akordams, į sueigą renkasi Plungiškių draugija. Tradicijos laikytasi ir šiemet – pirma susirinko valdyba, o kiek vėliau – ir visi kiti draugijos nariai.
Apie knygas
Plungiškių draugijos sueiga kasmet pradedama linksma gaida – pasveikinant bendraminčius, šiemet švenčiančius jubiliejines sukaktis. Draugijos viceprezidentė Genovaitė Žiobakienė pirmuosius sveikinimo žodžius tarė prezidentui Liudui Skierui, neseniai minėjusiam 65-metį. Gėlių įteikta ir gražią sukaktį minėjusiai Reginai Skierienei, taip pat – Birutei Andriuškaitei ir kitiems.
Apžvelgdamas praėjusiųjų metų veiklą, draugijos prezidentas pasidžiaugė atgijusia knygų leidyba: pernai Plungiškių draugijos nario Prano Škimelio ir jo mokinio saksofonininko prof. Petro Vyšniausko iniciatyva į knygą sugulė ir visas Lietuvos muzikos mokyklas pasiekė kūrinių natos, šiemet išleista Plungės rajono švietimo įstaigų istorijos antroji dalis, kurią parengė mokytoja Danutė Ardavičienė. Priminsime, jog pirmojoje knygoje – miesto ugdymo įstaigų istorija, šioje – miestelių ir kaimų.
„Draugija padėjo išleisti ir dar vieną knygą – Plungės garbės pilietės, operos solistės Giedrės Kaukaitės parašytą „Mano Eldoradas“. Ją autorė kartu su plungiškiu aktoriumi Vytautu Rumšu Plungėje pristatys rugsėjo 23-iąją“, – pasakojo L. Skierus. Beje, šios knygos istorijos straipsnių pavidalu buvo spausdinamos ir laikraštyje „Plungė“.
Naujausią savo knygą „Pasaulio plungiškiai maižiešiai“ pristatė ir draugijos narys, visuomenininkas ir žurnalistas Eugenijus Bunka. „Pabandžiau į vieną krūvą surinkti po visą „svietą“ išsibarsčiusius ir „ant viso svieto“ garsius Mozės tikėjimo plungiškius ir jų palikuonis. Ir pats nustebau, kad jų šitiek daug. Viena bėda – pasaulis juos žino, o mes ne“, – kalbėjo autorius. Tiesa, maižiešių istorijas taip pat pasakojome „Plungėje“.
Apie įamžinimą
Nuo knygų kalba pakrypo apie Plungiškių draugiją atkūrusį, jai vadovavusį ir Tarptautinį Mykolo Oginskio festivalį visada mecenavusį Plungės garbės pilietį a. a. dr. Bronislovą Lubį ir apie jo atminimo įamžinimą.
Pirmasis prisiminimais apie B. Lubį pasidalijo buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas, artimai su juo bendravęs Gediminas Rainys. Tiesa, jis atvyko ne tuščiomis, o su dovanomis – Plungiškių draugijai padovanojo tekstilinį B. Lubio portretą ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos vėliavą, po kuria dirbo tuomet konfederacijai vadovavęs B. Lubys. Šie eksponatai turėtų papuošti dr. B. Lubio kambarį, kurį ketinama įrengti restauruotame Advokato name.
Pasak Plungiškių draugijos prezidento L. Skieraus, apie B. Lubio atminimo įamžinimą kalbama jau senokai, o rimtesnių veiksmų imtasi prieš keletą mėnesių surengus pasitarimą, kuriame, be L. Skieraus, dalyvavo Plungės pramonininkų sąjungos (kurią, beje, taip pat įkūrė B. Lubys) vadovas Darius Bieliauskas, verslininkas Antanas Borumas, Savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas ir Telšių bei Plungės viešąsias erdves projektavęs architektas prof. Algirdas Žebrauskas.
Sutarta, kad B. Lubio atminimą būtina įamžinti. Tinkamiausia vieta paminklui, jei tik tam neprieštaraus paveldosaugininkai, – šalia tiltelio, vedančio į parką. Infrastruktūra turėtų pasirūpinti Savivaldybė, o meninę dalį finansuoti apsiima Plungės pramonininkų sąjunga. Žinoma, dėl sumanymo atsiklausta ir B. Lubio artimųjų – dukra Jūratė Žadeikienė ir jos vyras Romualdas Žadeika tam neprieštarauja. Viską padaryti reikėtų iki kitų metų rudens – rugsėjį bus minimas B. Lubio 85-metis. Plungiškių draugija idėjai, kuri jau virsta realiais veiksmais, pritarė aplodismentais.
Kiti džiaugsmai ir rūpesčiai
Plungiškių draugijos prezidentas pasidžiaugė kasmet gražėjančia Plunge, kad ir mums, ir mūsų vaikams joje vis geriau, patogiau gyventi. Gražėja ir Plungės dvaras, o per pastaruosius metus ypač daug nuveikta žirgyne, kuriame ir vyksta Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio koncertai.
Draugijos prezidentui L. Skierui pritarė viceprezidentė G. Žiobakienė: „Prisimenu, kai organizavome pirmąjį festivalį… Su Juozu Domarku nuėjome į žirgyną – nei kėdžių, nei užuolaidų… Tikra vargo vakarienė. Viską reikėjo suvežti. Tokia buvo pradžia. O dabar visi matome, kokią salę turime. Ir už tai ačiū Alvidui Bakanauskui.“
G. Žiobakienei antrino L. Skierus: „Viską čia Alvidas daro: ir projektus rašo, ir statybininkus prižiūri. Ir daro ne bet kaip, o kokybiškai. Daug pagyrų sulaukiame iš visų, kas Plungę aplanko. Visi mato, koks didžiulis darbas padarytas.“
Žemaičių dailės muziejaus direktorius A. Bakanauskas buvo kuklus: „Aš tik kamerdineris – pirmasis kunigaikščio tarnas, kuris rūpinasi rūmais. O padaryti dar daug turime – ir žirgyne, ir oficinose. Ir kultūrinių bei meninių sumanymų daug turime, kurie – vėlgi europinio lygio.“
Na, o Plungiškių draugijos planuose – nauji leidiniai. Vienas, o gal net keli, į kuriuos sugultų Plungės krepšinio ir viso sporto istorija, medžiaga apie plungiškius gydytojus, mokslininkus ir kitus nusipelniusius žmones. O rašyti tikrai yra apie ką.
