Atvykus į plungiškių Linos ir Renvido Raudžių namus, pirmiausia pasitiko du žavingi gauruočiai – dar visai jauni vokiečių aviganiai Libo ir Rugė. Šunų porelė pakraipė galvomis, porą kartų sulojo, taip simboliškai duodami leidimą užsukti į svečius.
Gražus, šiltas ir erdvus šių plungiškių namas. Net keturias atžalas auginantys Raudžiai bendraujant sužavėjo paprastumu, šypsenomis ir ypač – įkvepiančiu požiūriu į gyvenimą. Pasakysite, na ir kas? Juk pasaulyje gyvena daugybė optimistų! Tačiau kai išgirsti dvi dukras ir du sunkią negalią turinčius sūnus auginančios Raudžių šeimos istoriją, optimizmas čia atrodo kone neįmanomas. Nors, kaip sako pati pora, be jo tiesiog pražūtų.
Pažintis kirpykloje
Lina ir Renvidas – „grynakraujai“ plungiškiai. Juodviejų pažintis, o jeigu dar tiksliau – meilė iš pirmo žvilgsnio, gimė kiek neįprastoje vietoje – kirpykloje. Renvidas čia atėjo apsikirpti pas vieno savo draugo panelę Rimą, su kuria kartu dirbo ir Lina.
Trise draugiškai besišnekučiuodami, jie užsuko į netoliese buvusią duoninę, kurioje Lina nusipirko kepaliuką gardžios, šviežios duonos. Šis kepaliukas savotiškai nulėmė visą tolesnį jų gyvenimą, mat Renvidas pasisiūlė padėti Linai parnešti tą duoną į merginos namus… Stiprūs jausmai lėmė, jog netrukus pora ir susituokė, tai buvo 1988-ieji. Kitąmet Raudžiai minės jau dvidešimt ketverius santuokos metus.
O per tuos metus būta visko. Štai dabar jie gyvena dideliame, gražiame name, bet kol jį galutinai įsirengė, truko praeiti net dvidešimt metų. Ilgą laiką netgi teko pagyventi šalia namo stovinčiame ūkiniame pastate. O dar prieš tai pora su trimis atžalomis gyveno miniatiūriniame bute, dar ir šunį laikė…
Sunkus pirmasis nėštumas nulėmė tai, kad Linai teko mesti kirpėjos darbą, prie kurio ji negrįžo dar apie penkiolika metų. Mat gimė dabar jau devyniolikos metų Tadas, po to – šiomis dienomis aštuonioliktąjį gimtadienį švęsianti Margarita, keturiolikmetė Edvina ir galiausiai ypatingą vasario 16-ąją pasaulį išvydo šiuo metu jau vienuolikmetis Šarūnas.
Paženklino likimas
Likimas abu Raudžių berniukus paženklino cerebriniu paralyžiumi. Kodėl mergytės gimė sveikos, o berniukai – su negalia? Sutuoktiniai sako, kad, anot medikų, Linos ir Renvido labai panašūs genotipai. Dėl kažkokių priežasčių Linos organizmas tik „mergaitišką“ nėštumą atlaikė gerai.
„Džiaugiuosi, kad ryžausi gimdyti toliau. Labai šaunios mūsų mergaitės, labai padeda. Ir valgyti pagamina, ir berniukus prireikus nuprausia, pamaitina“, – paklausta, ar pirmagimio liga neįbaugino gimdyti ir daugiau vaikų, atsakė Lina.
Iš tiesų, abu tėvai savo dukroms pagyrimų negaili ir sako, kad mergaitės jiems kasdienybėje – didžiulė paspirtis. Tik Renvidas juokiasi, kad pas simpatiškas jo dukreles „kavalieriai“ tuntais pradėjo eiti. Mama šypsodamasi papriekaištauja vyrui, kad šis smarkiai perdedąs…
Nusprendė grįžti į darbą
Pagrandukui Šarūnui paūgėjus, Lina nusprendė grįžti į darbą. Juolab kad ir vyras skatino, nors buvo ir skeptiškiau nusiteikusių aplinkinių. Tiesa, pradžia, kaip pati prisipažino, daug metų nebedirbusiai buvo nelengva. „Atrodo, čia kaip su dviračiu – jei jau moki važiuoti, tai moki. Taip buvo ir man, tačiau nežinojau daugelio visokių naujovių, pasikeitusių technologijų“, – prisimena Lina. Moteris prisipažįsta, kad pirmosiomis dienomis būta net ašarų, juk po ilgo tik „mamytės“ laikotarpio teko priprasti prie visai kitokio režimo.
Kiek pasimokiusi, Lina galiausiai įsidarbino kirpėja Klaipėdoje, mat Plungėje jos, kaip ilgą laiką nedirbusios, niekas nenorėjo priimti. Taip ir dirbo Klaipėdoje, kasdien važinėjo į darbą, kol po pusės metų Linai paskambino buvusi bendramokslė Daiva, turinti savo saloną Plungėje, ir pasiūlė darbą. Lina iki šiol jai nuoširdžiai dėkoja už suteiktą pasitikėjimą, supratimą, kad visada padeda, o jei prireikia, geranoriškai išleidžia iš darbo.
Na, o Renvidas sakėsi jaunystėje baigęs laivų mašinų ir įrengimų mokslus tuometiniame Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete. Šiandien vyras dirba medienos pramonės srityje. Lina šypsodamasi pasakojo, kad po Liūto ženklu gimęs jos vyras – didelis rizikos mėgėjas, gyvenime nebijąs išbandyti naujovių, imtis naujų verslo idėjų ir pan. O štai pati prisipažįsta labiau viską apsvarstanti, ne be reikalo ir zodiako ženklas – Svarstyklės.
Kartu – ketvirtį amžiaus
Nors ir labai skirtingi, Lina su Renvidu kartu jau kone ketvirtį amžiaus. Jaunystėje patirti sunkumai ir iki šiol nelengva kasdienybė juodu tarsi „surakino“. Kokia tokios darnos paslaptis? Raudžiai pabrėžia, kad svarbiausia šeimoje – bendras sutarimas, be to, privalai rodyti gerą pavyzdį vaikams. Svarbu visiems šeimos nariams turėti bendros veiklos. Štai kai prieš kelerius metus sutuoktiniai veisdavo vokiečių aviganių veislės šunis, visa šeima, „apsirėdžiusi“ vienodais baltais marškinėliais, kartu sėsdavo į didelį automobilį ir keliaudavo į parodas. Patys prisimena, kad ne vienam žmogui tokia keliauninkų krūva ir šypseną sukeldavo.
Lina neslepia: kai pradėjo dirbti, šeimai pasidarė sunkėliau. Kai abu sutuoktiniai vakare pavargę grįžta po darbų, kartais kyla nesutarimų. Tačiau namų be dūmų nėra, tai supranta ir patys sutuoktiniai. Jie apskritai teigia stengiąsi gyventi dabartimi. „Juk ir pagal Bibliją reikia rūpintis šia diena, o rytojus pasirūpins rytojumi“, – šypteli Renvidas. Iš tiesų, jeigu atsisėsi ir pradėti galvoti, koks sunkus gyvenimas ir kaip neva baisu bus rytoj, toks jis, tas gyvenimas, tau ir pasidarys. Sutuoktiniai prisipažįsta, kad išverti sunkesnius laikus nemažai padėjo ir tikėjimas.
Abu neatsistebi jaunomis poromis, kurios visko – automobilio, buto ar net namo – nori labai greitai. Tad griebia paskolas ir į jas įklimpsta… Raudžių nuomone, geriau reikėtų padirbėti, pataupyti, drauge kartu pavargti, o tada kažkaip labiau ir tarpusavio ryšį vertini.
Renvidas prisipažino, kad šiandien jų šeimai kažkodėl piktai pavydima. Žmonės greitai pamiršo, koks Raudžių gyvenimas buvo prieš tai, kad svajonėms įgyvendinti prireikė dviejų dešimčių metų.
Mažasis – tikras kipšiukas
Mažasis Šarūniukas, anot mamos, – tikras kipšiukas. Kaip mažiausiam, jam teko daugiausia dėmesio, dėl to kiek išlepo. Šarūnas taip pat – didelis ugnies gerbėjas. Pasak tėvų, jis valandų valandas gali stebėti degantį židinį, žvakę. Ugnis berniuką nuramina, tačiau tai sukelia ir didžiulių problemų: nors vaikas nuolat stebimas, kartais vis dėlto nepavyksta sužiūrėti. Sykį jis smarkiai nusidegino smilkstančiomis pjuvenomis, kitą kartą į krosnį prikrovė malkų, dėl to susproginėjo vamzdžiai…
Vyresnysis Tadas – gerokai ramesnis. Kaip juokavo tėvai, Šarūnas – tokio charakterio, kaip Renvido tėtis Antanas, o Tadas – kaip Linos mama Olga. Tadas taip pat turi aistrą – automobilius. Vaikinukui be galo patinka važiuoti mašinoje, jis gali valandų valandas vartyti automobilių žurnalus.
Katės vardas – iš trijų dalių
Turi ir tėtis Renvidas aistrą… Tai – šunys. Nors dabar Raudžiai vokiečių aviganių nebeveisia, vis dėlto prieš metus porelę įsigijo: Rugei dabar pusė metų, o išdykėliui Libo – vieneri. Šunys užima visą tėčio laisvalaikį. Renvidas su Lina iki šiol prisimena vieną itin mylėtą šunį, vardu Kingas. Pasak jų, daugelis aplinkui žinojo „Raudžių šunį“, kuris labai priminė garsaus serialo herojų komisarą Reksą. Kai šis gauruotas numylėtinis nugaišo, graudžias ašaras liejo visa šeima…
Apie šunis Renvidas gali pasakoti ir pasakoti. „Išeini rytą į kiemą, tavo akys susitinka su šuns akimis ir judu bendraujate: aš matau, kaip jis jaučiasi, o jis supranta, ką jaučiu aš“, – kalba Renvidas. Iš tiesų matyti, kad šeimoje gyvūnai labai mylimi. Kieme voljere gyvena šunys, o namuose išdidžiai vaikščioja katytė, kurios vardas susideda net iš trijų dalių: Pupa Kobra Raudytė.
Gražu klausytis, kaip žmonės nepasiduoda gyvenimo negandoms ir visom keturiom iriasi į priekį. Raudžiai tik ant valdžios kiek pikti (o kas iš mūsų ne?). Jie pasigenda mūsų rajone dėmesio neįgaliesiems, taip pat skaudina tai, jog dukros jau dabar svajoja apie užsienį, nes Lietuvoje nemato jokių perspektyvų.
Didelis rūpestis šeimą kamuoja ir dėl berniukų. Dabar abudu nuo pat ryto iki vakaro prižiūrimi Plungės specialiojoje mokykloje, tačiau taip, pagal galiojančią tvarką, bus tik tol, kol jiems sukaks 21-eri. Tadui vos pora metų ir belikę. Tačiau Lina viliasi, kad iki tol valdžia įsigaliojusią tvarką pakeis.
Na, bet visa tai – rytoj, kitą savaitę ar kitais metais. Raudžiai gyvena šiandiena: auga keturios nuostabios atžalos, lauke – du gražūs aviganiai, o palei kojas glaustosi margoji Pupa Kobra Raudytė…
