Per Lietuvą nuvilnijo tautiškumo banga. Koncertai, šventės, meilės tėvynei kupinos kalbos, plazdančios trispalvės – visa tai pabudina kad ir atokiausiame sielos kampelyje snūduriuojantį patriotizmą. Vasario 16-ąją nepajusti šventinės nuotaikos buvo neįmanoma net pajūryje: Valstybės atkūrimo dieną priminė ant smėlio iš akmenų sudėliota širdis ir žodžiai: „Aš labai myliu Lietuvą“, ant kopos, ties Olando kepure, iškelta vėliava. Žiūrėdama į vėjyje plazdenančią trispalvę, pajutau, kaip širdyje pakilo ir per sielą persirito meilės tėvynei, laisvei banga. Taip, kartais reikia tik mažytės iniciatyvos – netikėtoje vietoje suplevėsavusios vėliavos – kad pajustumei mylįs savo šalį.
Kai kuriems žmonėms Valstybės atkūrimo diena – didelė šventė, kai kuriems – data, ir tiek. Vieniems Lietuva – nuostabus jūros skalaujamas smėlėtas krantas, miškai, lygumos, kalvos, mėlynos ežerų akys, kitiems – korumpuotas giminių kraštas. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, jo suvokimo, aplinkos. O Tu ar myli Lietuvą? Ar prie Tavo namo Vasario 16-ąją kabėjo trispalvė – mažytė meilės valstybei, kurioje gyveni, išraiška? Valstybės vėliavą prie gyvenamųjų namų iškelti privalome tris kartus: vasario 16-ąją (Lietuvos valstybės atkūrimo diena), kovo 11-ąją (Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena), liepos 6-ąją (Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – diena). Daliai gyventojų tai per sunki užduotis. Ne kartą esu ruošusi reportažus apie vėliavų iškėlimą valstybinių švenčių dienomis. Rezultatai nedžiuginantys – daugybė gyvenamųjų namų, parduotuvių, įmonių savininkų nesivargina to padaryti. Dar baisiau, kai iškeliama trispalvė, kurios spalvos išblukusios, o medžiaga sudriskusi.
Meilė tėvynei, taika – gan abstrakčios sąvokos, kurių prasmę suvoki tik jų netekęs. Pripažinkime, dabar, kai vis garsiau kalbama apie prasidėjusį šaltąjį karą, atviriau užsimenama apie realų pavojų saugumui, žodis „taika“ įgauna daug sodresnę spalvą. Ar pastebėjote, kiek laiko per žinias skiriama reportažams iš karo zonų, neramumų vietų? Aš sakyčiau – per daug. Apie grėsmę taikai kalbėta ir šeštadienį Miunchene surengtoje 52-ojoje saugumo konferencijoje. Pagrindinius tarptautinės saugumo politikos iššūkius aptariančiame svarbiausiame regiono forume Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Saugumo klausimai kyla dėl grėsmę keliančios valstybės iš išorės ir reaguojant į ankstesnius kalbėtojus, ypač iš Rusijos, sakančius, kad pasaulis susiduria su antruoju šaltuoju karu. Aš pasakyčiau, kad tikriausiai pasaulis susiduria su „karštu“ karu, nes mes matome atvirą rusų karinę agresiją Ukrainoje, atvirą karinę agresiją Sirijoje. Tai jau nebe šaltasis karas, tai jau labai karšta.“
Dėl vieno dalyko sutaria visi: Rytams ir Vakarams būtina kalbėtis, išsiaiškinti nesutarimus, keliančius grėsmę taikai ir saugumui.
Puikų pavyzdį valstybių vadams parodė Kuboje susitikę Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas ir Romos popiežius Pranciškus, kai nuvertę šimtmečių tylos zoną susėdo spręsti iškilusių problemų.
tokios kokia dabar tikrai nemyliu, tikliau valdziazmogiu-aferistu.