Vienas pažįstamas „Facebook“ vartotojas mėgsta išmesti „į eterį“ kokią pamokančią sentenciją iš „Moters dienoraščio“ (stebiuosi, kad vyriškis taip aktyviai jį cituoja). Negaliu pasakyti, kad viskas man nepatinka, bet ten suraitytos mintys – tarsi žydinčių ievų kvapas – greitai ima skaudėti galvą. Štai kad ir posakis: „Tuščios kišenės niekada nesutrukdys tapti tais, kuo mes norime. Sutrukdyti gali tik tuščios galvos ir tuščios širdys…“ Romantiška? Taip. Realu? Mano metų patirtis sako – nesąmonė (būna išimčių, bet jos tik patvirtina taisyklę).
Manau, man pritars ir abiturientų tėvai, kurie karštligiškai skaičiuoja, kiek kainuos kad ir gabių atžalų mokslai. Juk tas gabumas – toks subjektyvus dalykas, kai susiduri su aukštosiomis mokyklomis, kurios turi visai kitokių tikslų – kuo daugiau išpumpuoti iš studentų kišenių. Tad ir suka tėvai galvas – ką daryti, jei atžalos mokslai per metus kainuoja 10 tūkstančių litų (be išlaikymo)? Tūlas atkirstų: „Tegu renkasi kuklesnius mokslus“. O jeigu vaikas gabus? Na, tegu ne vunderkindas, bet atkakliai mokosi? Be to, tas ankstyvas profiliavimas mokyklose gerokai apkarpo pasirinkimo galimybes. Taigi, kiek verta ta romantiška tuščiažiedė mintis apie galimybę tapti kuo nori?..
Reikia turėti geležinius nervus, kad nuolat galėtum gyventi finansinio ceitnoto sąlygomis. Tad ar verta stebėtis, kad baimė dėl rytojaus skandinama alkoholyje ir žudosi net po kelis vaikus turinčios motinos? Žinau tokią šeimą, anąkart pro langą stebėjau, kaip vienas su trimis atžalomis likęs vyras nuomojamame sklype bandė prasivarpyti gabalėlį žemės – kažką žada sodinti (meilė ateina ir išeina, o valgyt noris visada). Galima pagirti už pastangas, tačiau… pernai tą mažą žemės lopinėlį greitai užgožė piktžolės… Neužtenka jėgų smerkti ir penkis vaikus auginančią šeimą, pabėgusią iš nuomojamo buto ir palikusią savininkui 900 Lt mokesčių skolą. Žinoma, vagystė. Tačiau iš širdies užkaborių išplaukia a. a. rietaviškės Birutės Lengvenienės eilėraštis „Mano kaime“ – lyg vėliava žmogiškumui. Ir pamažu sunkiais lašais iškrinta dienos nuoskaudos…
„Mano kaime iš ryto geria/Nuramindami širdį gramu…/Iš bėdos šunį runkeliais šeria,/Bet neišveja jo iš namų.
Mano kaime varo degtinę/Už tvoros, po kaštonais žaliais…/Ardami keikias žodžiais rinktiniais,/Bet nedaužo arklių pagaliais.
Mano kaime romija paršą/Be lyrizmo. Taip reikia, ir tiek!/Bet po to glosto paausius vargšui:/„Pakentėk, jei gali pakentėk!“
Čia gerumų niekas nerodo/Ir nebando gerais apsimest,/Bet kieme skambant žiemvidžio gruodui,/Katei leidžia troboj atsivest.
Kartais, rodos, per pypkės rūką/Nuo blevyzgų langai subyrės,/Bet vardadieniams ant atvirukų/Ieško lyrinių posmų Nėries.
Čia, kuo gali, tuo ir vaišina/Prie stalų, klijuote padengtų…/Ir šarvoja kaimynas kaimyną/Ant paties nuobliuotų lentų.“
