„Žmogus nieko neturi pats iš savęs, tik tiek, kiek jam duota“ – ši Biblijoje užrašyta frazė žavi plungiškę Iloną Linkevičienę. Moters pažįstami, be abejonės, pasakytų, kad jai duota tikrai nemažai. Ilona – kūrėja, kuri spinduliuoja meilę fotografijai, knygoms, rašymui, skaitymui. Tai žmogus, kuris geba stebinti: nuo kadaise buvusio darbo „Linų audinių“ fabrike ar Plungės sviesto gamykloje iki kūrybinio darbuotojo laikraščio redakcijoje, nuo knygų leidybos, domėjimosi literatūra iki tinklalapių kūrimo. Pastarąjį kartą nustebino Ilonos atvirukai: ne tie įprasti, o kitokie – erdviniai. Ir tai, ką jie vaizduoja, – mūsų miestą reprezentuojančius objektus. Įdomu? Kviečiame susipažinti su Ilona Linkevičiene.
– Ilona, ar seniai užsiimate erdvinių atvirukų gamyba? Kaip gimė tokia mintis?
– Iš tikrųjų viskas prasidėjo labai seniai… nuo žavėjimosi habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės gyvenimu ir veikla. Būtent apie ją galvodama parašiau jaunimui skirtą knygelę „Mano geroji draugė ragana“, kuri netikėtai man pačiai tapo gana populiari, pelnė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos laureatės vardą. Tad trečiąjį knygos leidimą jau įrišau savo rankomis, padariau kaip suvenyrinę. Na, ir kaipgi savo gerajai knygos veikėjai raganėlei nepastačius namelio?
Žiūrėdavau internete, kaip atvertus atviruką stebuklingai atsiranda Paryžiaus katedra, Big Benas… Tada ir kilo mintis pačiai sukurti kažką tokio. Juk smagu mergiotėms dovanoti patarimų knygą, kuri kitokia, unikali ir išore. Kaskart, atvėręs knygelę, patiri mažą stebuklą – tarsi iš nieko atsiranda namelis! Pavyko! Vėliau jis persikėlė ir į atvirukų seriją.
– Specialiai mokėtės šios technikos ar visa tai atėjo… iš vidinio pajautimo, kūrėjos gyslelės, kuri, ne paslaptis, Jumyse tikrai yra?
– Kaip aiškinausi interneto platybėse, ši technika, atrodo, dar neturi tikslaus pavadinimo. Pažodžiui verčiant iš anglų kalbos, vadinama „iššokanti popieriaus kortelių skulptūra“. Artimiausia kirigamio technikai, tačiau nuo jos skiriasi tuo, kad kūrybai naudojamas ne vienas lapas, o daug kortelių-detalių. Kaip tai padaryti? Internete pamokų neradau ir tik vėliau pati kurdama supratau, kodėl. Taip yra dėl to, kad konkretaus statinio projekto dizainas ir konstrukcija labai priklauso vienas nuo kito, tad galvoje jie turi gimti iškart. Tik vėliau galima imtis popieriaus karpymo, pjaustymo ir detalių tikslinimo.
– Jūsų erdviniai atvirukai kelia nuostabą ne vienam. Atrodo, juos padaryti – labai sudėtingas dalykas. Ar tokių atvirukų kūrimas iš Jūsų pareikalauja daug kantrybės, laiko, pagaliau, nervų?
– Kai pavyko „pastatyti“ raganėlei namelį, pradėjau ir į tikrus pastatus žvelgti kitaip – skenuoju akimis, galvodama, kaip būtų galima sukurti jų maketą. Kai jau galvoje subręsta, pradedu įgyvendinti praktiškai – taip sutaupau ir popieriaus, ir laiko. Tarp kitų užsiėmimų Oginskių rūmų ir laikrodinės maketus kūriau bemaž trejus metus – atidžiai, bet su užsidegimu ir meile. Neskubant, pamažu, kaip tame animaciniame filmuke – „statėme, statėme ir pagaliau pastatėme“…
– Papasakokite trumpai, kaip vyksta erdvinio atviruko kūryba, kokios medžiagos reikalingos, ar būtinos specialios priemonės?
– Neįtikėtina, tačiau projektui įgyvendinti tereikia popieriaus, pjaustymo kilimėlio ir skalpelio! Kaip minėjau anksčiau, viskas – galvoje.
– Jūsų atvirukai, kurie vaizduoja Plungės Oginskių rūmus, laikrodinę, atima žadą. Ne vienam juos pamačius kyla mintis, jog jie galėtų tapti originaliu suvenyru, reprezentuojančiu Plungę. Ar sutinkate su šia pastaba?
– Būtent dėl to ir stengiausi – juk Oginskių rūmai yra aukštosios kultūros Plungėje simbolis, apie tai šis suvenyras ir neštų žinutę turistams bei miesto svečiams. Oginskių rūmams stengiausi panaudoti aukso pjūvio taisyklę ir kitus elementus, būdingus renesanso stiliui, laikrodinei – gotikos. Kurdama iššokančios skulptūrėlės pagrindo apipavidalinimą, vengiau bet kokių užrašų, palikdama grynai vizualinį variantą tam, kad būtų suprantama visiems pasaulio piliečiams. Užtat šių suvenyrų dėžutėse yra QR kodai su nuorodomis į Žemaičių dailės muziejaus arba bibliotekos tinklalapius, tad lengvai galima rasti informacijos apie rūmus ar laikrodinę įvairiomis kalbomis. Dariau taip, kad būtų paprasta ir labai patogu – atvirukas sulenktas tampa plokščias, neužima daug vietos, o išskleistas įgauna erdvinę figūrą, primenančią puikiuosius Plungės pastatus, yra informatyvus.
– Gal jau esate sulaukusi ir pasiūlymų dėl galimybės savo atvirukais pristatyti mūsų miestą?
– Kai kuriu – mėgaujuosi procesu įgyvendindama idėją. Kai baigiasi kūryba, prasideda verslo reikalai. Man buvo svarbu sukurti pirminį maketą, o dabar jau gali bet kas dauginti be vargo. Manau, kad tai dizaino studijos darbas – masiškai kurti tokią produkciją.
– Galbūt galima tikėtis kažkur viešai išvysti Jūsų darbus? Neplanuojate rengti parodos?
– Oginskių rūmų ir laikrodinės iššokančių skulptūrėlių nuotraukas galima pamatyti mano interneto svetainės handmade-postcard.lt fotogalerijoje. O su knygomis ir atvirukais dalyvauju mugėse. Apie parodas tikrai negalvoju.
– Esate žinoma kaip fotografė, rašytoja, įvairių straipsnių autorė. Taigi be kūrybos turbūt negalėtumėte būti?
– Skambiai pasakyta, bet tiesos yra – kai registruoju savo individualią veiklą, mokesčius moku kaip rašytoja. Gerai, kad ši veikla – meninė kūryba – suteikia galimybę ne tik rašyti, leisti knygas, jas įrišti, bet ir statyti namelius raganoms… 🙂
Rimčiau kalbant, bala žino, kaip yra su ta kūryba… Gal tai tiesiog idėjų srautas? Belieka atsirinkti, kas tinka, ir pradėti įgyvendinti. Kalbant apie gebėjimus, žaviuosi Biblijos žodžiais: „Žmogus nieko neturi pats iš savęs, tik tiek, kiek jam duota.“ Kartais pati nustembu, kokie netikėtumai aplanko bekuriant.
– Atvirukų gamybai dabar tenka didžiausias Jūsų dėmesys? Kuo dar užsiimate, kokios idėjos šiuo metu gyvena Jūsų kūrybingoje ir jautrioje sieloje?
– Iki šiol koncentravausi į Oginskių rūmų ir laikrodinės maketus. Man pačiai atvirukai buvo netikėtai prasidėjusi įdomi veikla, tačiau kiek ji tęsis, nežinau. Mano „jautri siela“ dar ir šiandien tebeverkia dėl to, kad internete nebepalaikomi „Adobe Flash“ sukurti interaktyvūs filmukai… Ot, čia tai bent buvo kūryba – pripaišai, sukuri, suprogramuoji filmukus, o juos vartotojai valdo pagal savo pageidavimus. Deja, taip kuriant galima visokių programų prirašyti, netgi kenkėjiškų, o aptikti galutiniame faile – praktiškai neįmanoma… Dėl saugumo ir buvo visa programinė įranga sustabdyta. Kai „Adobe Flash“ pasakė „sudie“, liūdėjau iš tiesų, nes buvau išmokusi rašyti „Action Script3“ – kad ir minimaliai, bet programuodama galėjau pasiekti efektingų rezultatų, ir tai man labai patiko, buvo atsivėrusios nuostabios galimybės. Nuo tada garsiai nebesvajoju. Kaip yra sakoma? Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Dabar žvelgdama į Oginskių rūmų popierinę iššokančią skulptūrėlę ir aš šypsausi…
– Šypsomės ir mes, nes Jūsų kūryba išties stebinanti. Buvo malonu pasikalbėti. Ačiū.
