Liepos 26-ąją vardines švenčia Onos. Ta diena laikoma ir rugiapjūtės pabaiga. Po Oninių jau ir dienos eina trumpyn, ūkio darbų sumažėja. Tradiciškai kiekvienais metais savo Onas sveikina, rugiapjūtės tradicijas prisimena ir kaimo šventę atšvenčia Kantaučių bendruomenė. Šiemet Oninės prisimintos ir Bukantėje, memorialiniame rašytojos Žemaitės muziejuje.
Gimtinės grožio įkvėpti liaudies meistrų darbai
Šventė prasidėjo Bukantės koplyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios klebonas Gediminas Norvilas. Po jų Ssusirinkusieji, kurie nepabūgo prakiurusio dangaus, buvo pakviesti į parodos „Talentingų meistrų supintas vainikas Žemaitijai“ atidarymą.
Kaip pasakojo Žemaičių dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Danutė Einikienė, šioje parodoje dominuoja medžio meistrų kūryba. Iš viso eksponuojami daugiau kaip dešimties autorių darbai, kurie gimė įkvėpti gimtosios žemės grožio, sakralumo. Čia ir Godelių kaimo liaudies meno kūrėjų Reginos ir Justino Jonušų, tose pat apylinkėse gyvenančių ir kuriančių Augustino Žalgirio, Antano Vaškio darbai. Galėjai išvysti išraiškingą Vytauto Ulevičiaus „Valstietį“ ir visą galeriją jo dekoratyvių „Paukščių“. V. Ulevičius gyvena ir kuria Kėdainių rajone, bet nepamiršta ir Žemaitijos. Juk kurį laiką jam teko dirbti Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, juk Bukantėje stovi jo sukurtas paminklas rašytojai Žemaitei. Džiaugtasi ir Adelės Astrauskienės žemiškomis dovanomis ir jų gausa dvelkiančiomis „Sutiktuvėmis“, „Derliumi“. Akį traukė Vlado Stumbro mitologinis „Aitvaras“, kuris, atrodė, tuoj pat išlėks šeimininkui turtų parnešti, o gėlių žiedais apkaišytas, žemės grožiu spinduliuojantis Aldonos Ruibienės „Ruduo“ džiugino sielą.
„Suodas poikiausė truoba“
Memorialiniame Žemaitės muziejuje žmonės išgirdo Šateikių seniūno Zigmanto Strumylos sveikinimą, prisimintos senosios rugiapjūtės tradicijos. Gaila, jog į kvietimą dalyvauti šventėje ir atsiimti padėkos raštus už šiemetinį triūsą ir užaugintą gražų rugių derlių atsiliepė tik vienas. Kas žino, gal žemaitiškas kuklumas, o gal nuolat purškiantis lietus sutrukdė ūkininkams atvykti į renginį. Bet ne tai svarbu, svarbiau tai, jog tik jų dėka kiekvienas ant savo stalo turime duonos kasdieninės.
Siekiant išsaugoti, puoselėti ir atgaivinti senąsias kaimo tradicijas ir suvienyti kaimo bendruomenes buvo surengtas konkursas „Suodas poikiausė truoba“. Komisijos, rinkusios etnografiškiausią Šateikių seniūnijos sodybą, prioritetas buvo etnografinių sodybų tradicijos tęstinumas. Kaip sakė D. Einikienė, nuvažiavo komisijos nariai kone šimtą kilometrų. „Gaila, bet etnografinių elementų nedaug. Tačiau čia ne žmonių kaltė. Pirmiausia tam, kad būtų išsaugotos mūsų protėvių statytos trobos, klėtys, reikia ir valdžios vyrų bei moterų palaikymo“, – kalbėjo muziejininkė.
Bet, kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Komisija, užsukusi į Dyburių kaimą, aptiko dvi sodybas, kuriose išlikę senųjų žemaitiškų elementų. Gražvydo Pauliaus sodyboje vis dar stovi 1898 metais statyta klėtis. Išlikusios senos obelys, kurios gal ir neduoda daug vaisių, bet savo lapų šlamėjimu primena čia gyvenusių žmonių istoriją. Pagal senovinį papratimą šioje sodyboje gėlių darželiai apdėlioti akmenėliais. Tad už kūrybiškumą, kaimo grožio pajautimą padėkos raštas ir lauko gėlių puokštė buvo įteikti G. Pauliui.
Tokiomis pat dovanomis apdovanota ir Marytė Stončienė. Kaip minėjo D. Einikienė, šios dyburiškės sodyboje stovi senovinė klėtis, kuri skaičiuoja 200-uosius metus. Šeimininkė pasakojo, kad ąžuoliniai rąstai išsilaikę taip gerai, jog vinies į juos įkalti ir šiandien nepavyktų. M. Stončienės sodyboje auga šimtametė obelis, linguoja senos liepos.
Kadaičių kaime komisijos akis patraukė Arvydo ir Onos Kumpių sodyba. „Pakerėjo patys šeimininkai. Pas juos užsukęs gali įsivaizduoti patekęs į XIX amžiaus žemaičio sodybą“, – įspūdžiais dalijosi D. Einikienė. Kumpių sodyboje stovi 1926 metais suręsta troba, ir išorėje, ir viduje, pasak muziejininkės, išlaikyti senoviniai akcentai. Kieme – brolio pastatyta koplytėlė. „Žavi tas tęstinumo pajautimas. Juk kada nors troboje gyvensiantys palikuoniai galės pasakyti, kad koplytėlę statė dėdė, senelis, o dar vėliau prosenelis“, – džiaugėsi D. Einikienė.
Tame pačiame kaime komisija aplankė Dalią ir Imantas Tamošauskus. Anot muziejininkės, čia ją sužavėjo šeimininko sumūryta Lurdo grota, kurioje – klūpanti Švč. Mergelė Marija. Kaip komisijai pasakojo sodybos gyventojai, toje vietoje anksčiau buvo koplytstulpis, kuris dar iki atsikeliant Tamošauskams nunyko. „Negalėjome toje vietoje nepadaryti švento elemento“, – teigė Tamošauskai D. Einikienei.
Na, o viską, kas atitinka etnografinei sodybai keliamus reikalavimus, komisija aptiko Vydeikių kaime. Šimtametėje troboje po didžiuliu senu klevu gyvena Rasa ir Arvydas Bumbliai. Sodyboje šeima įkurdinusi ir rūpintojėlį, kurį sumeistravo liaudies meistro Justino Jonušo sūnus, taip pat Justinas. Tad šiai šeimai įteiktas pagrindinis prizas – etnografiškiausios sodybos Šateikių seniūnijoje titulas.
Žinoma, per šventę pasveikintos ir dvi į ją atėjusios Onos. Viena iš jų papasakojo, kad Ona tapo atsitiktinai, nes vardą kitokį turėjo nešioti. „Užrašė mane Ona, tai dabar išeina taip, kad mamos mama – Ona, mama – Ona ir dukra – Ona“, – sakė varduvininkė.
Tradiciškai per Onines kepama naujo derliaus duona. Tad susirinkusieji Žemaitės troboje sėdo prie tradicinių rugiapjūtės pabaigtuvių stalo, vaišinosi šviežia duona, sūriu, medumi, gaivinosi duonos gira. Drąsesnieji drauge su liaudiškos muzikos kapela „Rokunda“ traukė dainas, kiti smagiai trypė polkutę.
