Vasario 10-osios pavakare Plungės viešojoje bibliotekoje-laikrodinėje pristatyta kretingiškės Jolantos Klietkutės knyga „Pakutuvėnai: kaimo istorija“. Renginyje dalyvavo leidinio autorė.
Apie autorę
Pasak Viešosios bibliotekos vyr. bibliografės Otilijos Juozapaitienės, ši knyga – Pakutuvėnų monografija. Joje aprašytas kaimo gyvenimas, šventės, pateiktas palaidotųjų kapinaitėse sąrašas, šeimų biografijos, fotografijos. Tai Pakutuvėnų istorija nuo XVII amžiaus iki šių dienų.
Vyr. bibliografė susirinkusiesiems trumpai pristatė knygos autorę. „Jolanta, atvykusi į Žemaitiją, ją įsimylėjo. „Pakutuvėnai: kaimo istorija“ – tai jos dvidešimties metų darbas“, – pabrėžė bibliotekos darbuotoja.
V. Klietkutė šiuo metu gyvena Kretingoje, dirba šio miesto muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja. Ji su Pakutuvėnais susijusi ne tik išleistąja knyga, bet ir tuo, kad prisidėjo prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios restauravimo.
Po pristatymo šiek tiek apie save papasakojo ir pati autorė. „Bene 1992 metais su jaunimo grupe atvykau į pranciškonų organizuotą vasaros stovyklą Giruliuose. Tada buvo mano pirmoji pažintis su Kretinga“, – prisiminė moteris. Po stovyklos ji nusprendė, kad nori gyventi Žemaitijoje, tad metė turėtą darbą, susikrovė būtiniausius daiktus ir patraukė ten, kur šaukė širdis. „Atvykus į Kretingą apėmė toks jausmas, kad grįžtu ten, kur mano šaknys“, – prisipažino viešnia.
Praėjus šiai euforijai moteris suvokė, ką padarė, juk neturėjo nei darbo, nei kur gyventi. „Atsisėdau ant bažnyčios laiptų ir pravirkau. Pro šalį ėjo brolis Gediminas, paklausė, kas atsitiko, – prisiminė knygos autorė. – Kai viską papasakojau, pasiūlė dirbti pas jį špitolėje pardavėja.“
Po kurio laiko brolis Gediminas rado tuščią Pakutuvėnų bažnyčią, kur pradėjo važinėti laikyti šv. Mišių. Kiek vėliau ten pagyventi buvo pakviesta J. Klietkutė. „Tuomet Pakutuvėnuose atsirado gyvybė, pradėjo skambėti varpai“, – kalbėjo kretingiškė.
J. Klietkutei labai knietėjo sužinoti, kodėl Pakutuvėnuose nėra žmonių, tad pradėjo klausinėti artimiausių kaimynų ir vienas kažkuris nurodė Aleksandrave gyvenančią mokytoją Veroniką Simutienę.
Pirmieji žingsniai
Taip pradėta rinkti medžiaga būsimai knygai.
Bažnytiniuose įrašuose moteris aptiko, kad 1615 metų sausio 6 dieną Plungės bažnyčioje susituokė pakutuvėniškiai. 1721-aisiais vykusio gyventojų surašymo metu Pakutuvėnuose buvo viena troba su vienu gyventoju Kazimieru Viršilu (prasiautus marui – aut. past.). Per kitą surašymą apie 1780-uosius jau gyveno 14 šeimų, tarpukariu – daugiau kaip 50.
Kaip pasakojo J. Klietkutė, ją sužavėjo tai, kad pakutuvėniškiai, melstis keliaudavę į Šateikius ar Plungę, vieną dieną susirinko Stropų troboje ir nusprendė, kad jiems reikalinga bažnyčia. „Karo metais žmonės nelaukė jokių rėmėjų. Už savo lėšas, dovanodami ir perleisdami nuosavą turtą, savo jėgomis panoro pastatyti bažnyčią ir tokį prašymą pateikė vyskupui. Manau, kad būtent bažnyčia ir išsaugojo kaimą, kuris žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, – svarstė knygos autorė.
Kada kilo mintis rašyti? Pasak J. Klietkutės, besimokant Kretingos šv. Antano religijos studijų institute prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete pas ją užsuko moteris. Pasisakė esanti iš Pakutuvėnų ir, jei būtų įdomu, galėtų papasakoti apie kaimą. „Stanislava Šimkienė – nuoširdi ir savo gimtinę mylinti moteris. Ji man vis pasakojo, o bijodama, kad nespės papasakoti, pati užrašinėjo prisiminimus. Davė nuotraukų“, – prisiminė kretingiškė.
„Užsikrėtusi“ Pakutuvėnų kaimo istorijos rinkimu, J. Klietkutė bakalauro baigiamojo darbo tema pasirinko „Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapijos kultūros istorija 1940–2001 m.“. Sukaupusi nemažą istorijos faktų ir atsiminimų bagažą, ji negalėjo nurimti. Tad paraginta dėstytojo Juozo Šakinio ir toliau rinko medžiagą. Tas pats J. Šakinis pakišo mintį apie knygą.
„Lietuvoje siautęs uraganas suniokojo religiniams renginiams skirtą angarą Pakutuvėnuose. Kai broliui Gediminui užsiminiau apie knygą, jis man pasakė: „Kai angaras bus pilnas šlovinimo knygų, tada ir bus.“ Tuomet pagalvojau, kad tos knygos niekada nebus“, – prisiminimais dalijosi autorė.
Moteris ne kartą teikė Lietuvos kultūros tarybai projektus, bet lėšų vis negaudavo. Tik pernai ši įstaiga skyrė 3 000 eurų knygos leidybai.
Sužavėjo žmonių nuoširdumas
Renginio dalyviai klausė autorės, kas buvo sunkiausia, kas labiausiai patiko renkant medžiagą.
J. Klietkutė neslėpė, kad sudėtingiausia buvo atrinkti fotografijas, kurios pateks į knygą. Na, o maloniai stebino susitikimai su žmonėmis. „Mane žavėjo jų nuoširdumas. Atrodo, užbėgi kelioms minutėms, o išeini po kelių valandų“, – prisiminė viešnia.
Susirinkusiuosius domino, kodėl Pakutuvėnų kaimas taip ištuštėjo. Autorės manymu, pagrindinė priežastis – trėmimai. Iš šio kaimo į Sibiro platybes buvo išvežta 16 žmonių. Tačiau ir kitur gyvenantys pakutuvėniškiai buvo tremiami. Be to, įtakos turėjo melioracija.
Baigdama knygos pristatymą, J. Klietkutė kalbėjo, jog svarbu tikėti, suvokti, jog kažkas įvyksta dėl to, kad tikėjai. „Kunigas Jonas Lukošius yra sakęs: ateis laikas, kai į Pakutuvėnų bažnyčią bus nutiestas kelias, kuriuo iš visos Lietuvos keliaus žmonės. Taip ir yra“, – pabrėžė ji.
Už atliktą „juodą“ darbą įamžinant Pakutuvėnų kaimo istoriją viešniai dėkojo minėtųjų Stropų provaikaitis, kiti su Pakutuvėnais susiję žmonės. „Didelė laimė, kad turime tokį žmogų, kaip Jolanta“, – pabrėžė kraštotyrininkė V. Simutienė.
Autorė sakė tikinti, kad knyga turės tęsinį, ir ragino visus, kurie turi bent kokios informacijos ar nuotraukų apie Pakutuvėnų kaimą, susisiekti su ja.
Comments 1