Vyresni plungiškiai dar puikiai prisimena buvusį mūsų bažnyčios vargonininką (1948-1960 m.), vėliau – Plungės vaikų muzikos mokyklos fortepijono mokytoją, ilgametį įvairių organizacijų chorų ir vokalinių ansamblių vadovą Antaną Pocių. Ir šiandien nė vienas plungiškių senjorų susibūrimas nepraeina nepadainavus jo sukurtų dainų apie sidabrinę jaunystę, žilagalvį Babrungą, Plungės parką ir žalias jo alėjas. Tai vienoje, tai kitoje Lietuvos bažnyčioje vis dažniau tenka išgirsti ir šiandieninių vargonininkų atliekamų A. Pociaus sukurtų giesmių, kurių natas ir žodžius, perduodami iš rankų į rankas, išsaugojo jo kartos vargonininkai.
Rugpjūčio 19-ąją A. Pociui būtų sukakę šimtas metų, o jau prieš trisdešimt metų šis šviesios atminties plungiškis atgulė amžino poilsio Plungės Telšių gatvėje esančiose kapinėse.
Antanas gimė 1913 m. Eržvilko valsčiuje, Pagirių kaime. Buvo penktas vaikas šeimoje. Berniukas gimė silpnas, mama nesitikėjo, kad jam lemta gyventi. Po metų tėvą paėmė į karą. Mama, likusi viena su mažais vaikais, sunkiai vertėsi. O iš karo tėvas grįžo peršautais plaučiais. Gydymuisi pinigų nebuvo, todėl netrukus „prikibo“ džiova. Kelerius metus pasirgęs, tėvas mirė, palikdamas šeimą dideliame varge. Visiems vaikams, tarp jų ir mažajam Antanukui, teko patiems pelnytis duonos – eiti dirbti pas ūkininkus. Tuo pat metu lankė pradžios mokyklą. Baigė tris jos skyrius. Į ketvirtąjį niekas nebeleido…
Aštuoniolikos metų sulaukusį Antaną mama išsiuntė mokytis siuvėjo amato, bet neilgai truko ir šie mokslai – širdis visiškai nelinko prie siuvimo. Traukė stebuklingas garsų pasaulis. Juk kai dar visai mažą mama nusivesdavo į Eržvilko bažnyčią, jau tada negalėjo ramiai nusėdėti jos suole. Vis grįžčiodavo atgal, iš kur sklido kerinti vargonų muzika. Tad, nerimaudama dėl sūnaus ateities, mama šįkart kreipėsi į Eržvilko bažnyčios vargonininką, kad pamokytų sūnų vargonuoti. Čia talentingas jaunuolis iš karto surado vietą, o po dvejų mokymosi metų pralenkė savo mokytoją.
1933 m. išvyko vargoninkauti į Baisogalos parapiją, o po dar vienerių metų tapo vargonininku Lenkimų parapijoje. Ir vienoje, ir kitoje parapijoje choristai buvo gerokai vyresni už savo vadovą. Lenkimuose A. Pocius tapo „Pavasario“ kuopos nariu, buvo išrinktas į jos valdybą. Parapijos klebonas kun. A. Sutkevičius, pastebėjęs jaunuolio muzikinius gabumus, patarė mokytis muzikos. Bet reikėjo atlikti prievolę Lietuvos kariuomenėje. Baigęs joje tarnybą, metus vargoninkavo Kartenoje, o tada vėl grįžo į Lenkimus. Klebono paragintas mokytis muzikos, tais pačiais metais nuvyko į Klaipėdą ir įstojo į muzikos mokyklą, vadovaujamą Juozo Karoso, į vargonų klasę. Nusipirkęs dviratį, kasdien atgiedojęs dvejas Šv. Mišias, 60 kilometrų važiuodavo į Klaipėdą, o po pamokų muzikos mokykloje vėl mindavo pedalus į Lenkimus. Po metų studijų kai kurie egzaminų komisijos nariai siūlė išduoti jam mokyklos baigimo diplomą, bet dalis dėstytojų tam nepritarė ir ragino talentingą mokinį dar pasimokyti. 1939 m. rugsėjo 1 d., vokiečiams okupavus Klaipėdą, muzikos mokykla buvo perkelta į Šiaulius. Čia Antanas gavo trijų kursų baigimo pažymėjimą ir iki 1940 m. vargoninkavo Lenkimuose. Po Lenkimų dar teko vargoninkauti Virbalyje, o 1942 m. įstojo į Kauno konservatoriją. Studijavo ir važinėjo vargoninkauti į Raudondvarį. 1946-aisiais teko studijas nutraukti ir kuriam laikui dingti iš Kauno, nes konservatorijoje buvo susekta slapta organizacija, kuriai priklausė ir Antanas. Grįžęs po dvejų metų, Kaune konservatorijos neberado – ji buvo perkelta į Vilnių. Vargonų katedra buvo panaikinta, o A. Pociui pasiūlyta pradėti nuo pirmo kurso studijuoti chorvedybą, bet, būdamas 35-erių metų, viską pradėti iš naujo nenorėjo.
Po Raudondvario teko vargoninkauti Gaurėje ir Endriejave, o 1948-aisiais, sužinojęs, kad Plungėje yra laisva vargonininko vieta, atvyko čia ir klebono kan. Stanislovo Budvyčio maloniai buvo priimtas.
Plungė tapo antrąja Antano tėviške. Čia prabėgo 35-eri gyvenimo metai, čia surado savo antrąją pusę – žmoną Laimutę, čia gimė dukra Audronė, šiandieninė Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos bendrojo fortepijono skyriaus mokytoja metodininkė. Čia, Plungėje, buvo sukurtos gražiausios Antano giesmės ir dainos. Ne viena iš jų turi savo istoriją. Viena gražiausių giesmių „Nusiminęs Kristus tėviškėn pažiūri…“ pagal T. Kryževičienės eilėraštį „Rūpintojėlio skundas“ buvo sukurta vieną 1949-ųjų dieną, kai, išėjęs pasivaikščioti į parką, Antanas išgirdo kalbant, kad žmones veža į Sibirą. Vaizdas, kurį išvydo nubėgęs į geležinkelio stotį, taip sukrėtė, kad mintyse tą pačią akimirką suskambo melodija tekstui, kuris jau mėnesį gulėjo ant stalo, bet melodijos vis nesisekė sukurti. Populiariosios A. Pociaus dainos, kurioms žodžius parašydavo mokytojas Antanas Kušlys, buvo sukurtos, kai teko vadovauti tuometinės aštuonmetės mokyklos mokinių, Medžio apdirbimo kombinato, Rajkoopsąjungos, Centrinės ligoninės darbuotojų chorams ir vokaliniams ansambliams. Dainininkai su meile dainuodavo vadovo sukurtas dainas ne tik čia, Plungėje, bet ir įvairiose tuo metu rengiamose rajono ir respublikinėse apžiūrose, šventėse, festivaliuose.
Su meile savo fortepijono mokytoją prisimena ir nemažas būrys Antano mokinių, kurie 1966-1976 m. mokėsi Plungės vaikų muzikos mokykloje. Du jo mokiniai – Romas Kalvėnas ir Aurelijus Globys – tapo profesionaliais muzikais.
A. Pocius buvo Mokytojas iš pašaukimo, labai jautrios sielos menininkas, savo pasiaukojamu darbu palikęs ryškų gėrio bei šiltų prisiminimų pėdsaką Plungės istorijoje.
