Plungie gīven tuoks Narkus Virginijus. Daug kas anon su sakalu unt ronkas sutink Plungės parkė. I mažnė kuožnus žėna, ka tēp vīrėšks baida kuovarnius. Kėtė anon žėna kāp išskėrtėniu pastrajū iš elnė raga meistra, tretė – kāp medė drožieji i Plungės tautuodailininka. Vo mes su anou aprokavuom vėskōn nu vaikīstės lig pat 60 metu jubiliejaus, katrōn Virginijus mėnavuos unt dėinū.
Medė drožība – nu laivieliu
Kāp pats rokava, anuo medė drožiejė karjiera prasidiejė mokīklas soulė. Tumet bova mada, ka kuožna klasė išēdama kažkōn palėikt mokīklā. „Bova lėkės onžoulėnis rosts, ta unt anuo iškaliau skombalioka i užrašiau „11C“. Ėlgā uns stoviejė mokīklas parkelie. Aiškes, par tėik metu jau sunīka. Tas bova pėrms mona viešus darbs“, – šnekiejė jubilijats.
„Tievs tou užsijiemė, vėsė īronkē bova, medžiaguos bova, reikiejė tik nuora. Tokiūm užplaukėmu liob būtė. Al daugiau čiesa nabova, putbuola reikiejė spardītė. Kas pacanelems tās čiesās rūpiejė“, – pasakuojė Virginijus.
Ka i na tonkē, al anam liob tėktė i kuokė kaukė išdruožtė. Kāp pats atmėnė, pėrmuoji kaukė bova iš kaštuona, katrōn kažkor parkė išversta tievs rada i atsėpjuovė. „Mon ta atplaiša īduomi pasėruodė, tumet pėrma kaukė išdruožiau, bovau gal kuoks aštontuoks, – atmėnė vīrėšks. – Da kūmā iš Kauna padovėnuojau tuokė išdruožta ragana su pīpkė.“
Jau, kāp sopratuom, pašnekuova tievs ėrgi su mediu draugava, ta must uns i bova drožības muokītuos? „Vėskōn liob matītė, al ka mažus bovau, tievs lēda tik skėidras surinktė. Mona darbs bova iššloutė asla po tieva druožėma. Al daba ka mėsliju, pėrmėjē darbelē bova laivelē iš lėntgaliūm. Po liūtėis anus liob lēstė nu kalna. Pats geriausis laivielis bova iš pušėis žėivies. Aš tuos žėivies parsėvežiau iš Giruliū, must kažkokiuo stovīkluo pri jūras buvau. Iš tuos žėivies išdruožts mona laivielis mūsa gatvie bova geriausis: na vėins noriejė tuoki turietė, anėi nuognē gerā plaukė. Tas galiejė būtė pradiū pradė. Aiškes, paskiau prasidiejė vėsokėi kardā, automatā, pištalietā, juk tās čiesās bova mada – reikiejė su vuokėtēs „kariautė“, – vaikīstės atmėnėmās dalėnuos plungėškis.
Trumpa draugīstė su muoliu
Da Virginijou patėka dėrbtė su muoliu. I mokīkla atejė naus darbū muokītuos, uns turiejė tėkra muolė i degėma krosnelė. Mūsa pašnekuovs padėrba do darbelius. Vėins bova žemaitis su kuoka, tik, kāp rokava vīrėšks, bova vėina bieda – uns natėlpa i pečiu, nagaliejė anuo išdegtė, ta neišlėka.
Kėts darbs, kāp Virginijus mėslėj, dėktē pavīkės: sukrīžioutuom kuojom siedontis, tarp kuoju bliūda laikontis kėpšus. „Bova parodelė, i mon baisē skaudē bova, ka darbū muokītuos, monės naatsėklausės, padovėnuojė tōn kėpša komisėjės nariou. Mon ruods, uns iki šėndėinas būtom išlėkės. Lig šiuolē aš anōn matau“, – goudies menininks.
Al ka i tėka darboutėis su muoliu, uns anōn metė. Dėl kuo tėkslē, sakė nabžėnontis. A tas muokītuos pasėkeitė, vo rast anuo princėpā sudėrba, i nablėka so muokītuoju rīšė. Tēp i palėka pri medė.
Vītauta „gėmėms“
„Būn, ka žmuogus tīčiuom mėslėj, kōn išdruožtė, vo mon tėi nuorā kažkāp majednē liob atētė. Ton okata druožtė liob sukeltė a kuoks nutėkėms, a medžiaguos pamatīms“, – šnekiejo tautuodailininks.
Uns atmėn, kāp da tumet, ka bova studėnts, turiejė pažīstama, katras gīvena Vėlniou, vo pri Žeimenuos turiejė lūšnelė. I tėn retsīkēs vasaruom liob nuvažioutė. Vėina sīki sosieds vėdurie vasaras nupjuovė griūši, mat uns maišė traktoriou pravažioutė.
„Mon tēp zlastės jiemė, ka tuoki graži griūši nuriežė. Nažėnau, kas mon užejė, anam i sakau: „A galiu pasijimtė vėina trinkelė?“ Lēda. Nieka ni namėslėjau, kōn aš su ana dėrbsu. Ta trinkelė šlapi, sunki, ta aš anōn koprėnie kuokius do kiluometrus unt kopruos tėmpiau, paskiau su traukėniu iki Vėlniaus vežiau, paskiau da iki Kauna. Parvežta ana tēp i laidies paliepie, kor gīvenau“, – atmėnė Virginijus.
Vėina sīki bova Narkūm pamėlėjės suejėms, i išejė ruoda api buočiu palėktas relėkvėjės. Tumet da studėnts Virginijus aptėka porcelianini kruzieli, unt katruo bova Vītauta Dėdžiojė biusts. Ta uns vaikiou užstrėga kramie. Da po kėik čiesa so tievu vakščiuodams po mėškus kažkor pri Reiskiūm tīra apejė toštė truobalė. Vo anuo Virginijus rada Smetuonas čiesu knīngelė. Baveiziedams pamatė tuo patėis Vītauta paveiksla, vo po anou parašīta, ka paminklus stuov Perluojės kaimė. Unt paminkla vaikis parskaitė užraša: „To gīvs, kol gīvs nuors vėins lietovis.“ „Tumet mon susėdėliuojė vėsus pruojekts. I vėina vakara parejės nomėi, luovuo atsėsiedės studėnts, turiedams do kaltelius, pradiejau tōn griūši raktė. Medis jau bova išdžiūvės, kėits, al aš užsėspīrės nasustuojau. I vasara parvažiavės nomėi jau paruodiau tievou. Uns navieriėjė, ka tēp padėrbau, juk nieka liob nadruožtė, vo če jiemiau i išdruožiau. Nu tuo prasėveržė drožība“, – pasakuojė vīrėšks.
Tou čiesu kāp tik bova tautuodailės paruoda, i Virginijaus tievs tōn išdruožta Vītauta nuvežė i anōn. Al anuo tēp nieks i napamatė – napraejė cėnzūras.
„Dėdlē patėka tekintė. Galiejau paruom namėiguotė“
Pabėngės muokslus Virginijus parvažiava i Plungė, pradiejė dėrbtė liaudės kūrības gaminiū īmuonie „Mėnėjė“. Tėn pradiejė tekintė. „Dėdlē patėka tekintė. Galiejau paruom namėiguotė, – rokava vīrėšks. – Daejau iki tuo, ka liob ištekintė kokiūm 70 cėntimetru aukštė vazas, savi skaitiau vazdėrbiu. Liob jau važioutė i Vėlniu, i galerėjės darbus doudavau. Pradiejau mėslītė, ka mon su tekėnėmu kap ė vėskas, nabīduomē, ka išspaudiau vėskōn, kōn galiejau. Esu kūries, na gamintuos, mon īduomē kortė, vo jē rēk tokiū patiū pridėrbtė šimta, mon jau nabtink.“
Plungėškis mėslėj, ka kūrība pas anōn – nu prigimtėis. Mama bova Klovātė nu Telšiū. Šalėp Lauksuodė ī Gaubieliū kaims. Tėn gīvena mamas buočius. Ta tam buočiou nuognē tėka drožinietė. „Gal tas palinkėms kortė, puomiegis būtė vėinam, būtė gamtuo i atejė iš Gaubieliu kaima“, – mėslėj Virginijus.
Drožinietas vazas, pastrajē
Nu tekėnėma tautuodailininks parejė pri drožtėniu vazūm iš medė kamiena. Po vazū prasėdiejė onžoulėnē krieslā. Vėina dėina jubilijats turiejė vazū paruoda Vėlniou.
„Mėsliju: „Važiouju i Vėlniu, če kėts mastielis, rēk kažkuokė aksesuara.“ I pasėdėrbau paprasta žėida iš elnė raga, īriežiau sava inicijala „N“. Atvažiouju i tōn paruoda, vėskas gerā, tik veizu, ka vėsė nanulēd akiūm nu tuo žėida, vėsė anōn kuolėj. Tas mon užstrėga kramie. Važiounu i kuokė mogė i pasėdėrbu po dešimt tūm žėidū. Ta anėi mon kāp dūms liob išnīktė. Veizu, ka anėi moni praded šertė. Ta tēp nu tuokė paprasta žėidelė išviniuojau vėsā naujė pastrajūm mada ėš elnė raga. Pasaulėniu mastu tas ī juvelīrėnė naujuovė, pasaulie nieks nadėrb. Drōsē galiu sakītė, ka tas ī tėkrus lėtovėšks tautinis papoušals. Bovau tokiamė pakėlėmė, ka pradiejau mėslītė ētė i pasauli, al… susėdūriau su tou, ka tori šuoktė i vondėni, katramė pėlna rīkliūm, piraniju, gīvatiu, ė tikietėis išplauktė gīvs. Ruods, kas ne per stebuklus nupjautė raga i padėrbtė žėida? Al po šē dėinā nieks nieka panašaus nie padėrbės. Nieka nanustebinsi kažkōn iš raga išdruožės. Ragus apdėrb jau milijuonus metu, vėsus pasaulis anōn drožinie, vo kāp īdietė gintara i žėida da nieks nasuprata“, – pasakuojė vīrėšks.
„Laikau paukšti ė… išsėlīdiau“
No vo paskutinius tris metus Narkus užsėjem sakalininkīstė. I kāp pats rokou, ruods vėskas tēp i turiejė būtė. „Tas ī išdava pradėnės veikluos, tas nuors išsauguotė tautini māstīma ved pri bėndravėma su tam tėkrās žmonimis. Tēp i mon bova. Vėsumet mislijau, dėl kuo i Plungė nie bovė atvažiavėn istuorėjės rekonstruktorē. Nu ė tēp susėdėliuojė, ka pasiūliau anus pasėvadintė i Miesta švėntė. Vėsims ta mėslė patėka, rēk parinktė pleciu, kor anėi galietom īsėkortė. Stuovam Plungės parkė vėins pri kėta keli žmuonis i duorā nasusėšnekam par kuovarniū lerma. Parka direktuorius pasėbiedavuojė, ka nikāp nasusėtvarka su ta bieda. Nažėnau, kas moni patėmpė už lėižovė, ka pasiūluojau kreiptėis i sakalininkus. Vo pats api tōn ni bum bum. Pasėžadiejau surastė, kas tou užsėjem. I kōn mėslėjat? Pasėruoda, ka Lietuvuo tokiūm nie“, – api sakalininkīstės užmazgas pasakuojė Narkus Virginijus.
Al matīt, tēp bova surėdīta, ka vėina sīki anam pasiūluojė atvažioutė i paruoda Utenuo. Tėn bova lėnks, katras turiejė ruodītė programa su sakalās. Vīrā susėpažėna. „Papasakuojau i pavadėnau retavuotė Plungės parka. Pu kėik čiesa uns moni pavadėna i Vikingu pestivali Lėnkijuo. Nieka daug namėslīdams išvažiavau. Tumet tas lėnks paprašė anuo sakalus priveizietė. No aš sutėkau: siedu, veizu i tus sakalus, i pėrštėnė i mėsliju: „Rēk vėina pasėjimtė.“ I tuoki balta sakala pasėjėmiau, siedu krieslė, laikau paukšti ė… išsėlīdiau. Pu tuos švėntės užsėprašiau jauna paukštoka. Tēp priš tris metus atvežė monėi trijūm mienesiū Lėta. Vo bova tuoki pasiotusi, tuoki rakštis, pėkta. Tēp prasėdiejė mona sakalininkīstė“, – api naujė veikla rokava jubilijats.
Al Virginijus nametė i kėtūm sava užsėjėmėmu. „Jubiliejaus pruoga vasara surėngsu darbūm paruoda. Sovešu vėskōn, kōn esu padėrbės. Ī naīkainoujamu, napardoudamu darbūm“, – pažadiejė pašnekuovs.