Prieš penkerius metus rietaviškė Danutė Kniukštienė nusprendė, kad atėjo laikas įgyvendinti ilgai brandintą svajonę. Pakalbėjusi su vyru Mindaugu ir gavusi jo pritarimą, moteris nutarė tapti globėja. Metas tam buvo labai palankus – vyresnysis sūnus Martynas pradėjo studijuoti Kaune, vyras važinėjo dirbti į Norvegiją, tad namuose ji dažniausiai likdavo dviese su aštuonmečiu sūnumi. „Žinojau, kad galime padėti vaikui, kuriam tos pagalbos reikia, kad galime suteikti namus ir saugumą, sukurti aplinką, kurioje jis užaugtų ir susiformuotų kaip asmenybė. Svajojau apie mergaitę – panašaus amžiaus kaip ir Enrikas, gal kiek jaunesnę. Šiandien turime – tris. Esu laiminga, kad joms čia patinka, kad su mumis jaučiasi saugios ir mylimos. Juk padėti žmogui, kuriam labai reikia meilės, – jėga!“– kalbėjo energija trykštanti globėja Danutė.
Žinojo, kad bus globėja
Pokalbio su D. Kniukštiene susitikome artėjant Globėjo dienai. Naujas namas, didžiulė teritorija su gėlynais, pirtimi, tvenkiniu. Tvenkinyje – ančiukus auginanti laukinė antis. Ideali vieta vaikams augti. Apie juos ir mūsų pokalbis. Moteris buvo atvira: „Visada žinojau, kad būsiu globėja. Dar net susituokę su Mindaugu nebuvome, o aš jam jau sakiau, kad auginsime ne tik savo vaikus. Globėjiškumas būdingas visoms mūsų giminės moterims – ir prosenelė, ir močiutė rūpinosi giminaičių vaikais, sesuo Rita berniuką nuo dvejų metukų užaugino. Manyje taip pat visada glūdėjo didžiulis poreikis padėti. Jis tarsi persekiojo – aplink vis sukinėjosi tai globėjai, tai globos įstaigose dirbantys žmonės. Kai parašiau pareiškimą dėl globos – tarsi akmuo nuo širdies nusirideno. Bet turiu pripažinti, žmonių požiūris trikdė. Vieni tiesiai į akis tėškė: „Ką tu galvoji, kam tau to reikia?“, kiti kaltino – esą dėl pinigų noriu svetimą vaiką prisiimti. Teko prašyti psichologų, globos specialistų pagalbos. Ir šitam pokalbiui su jumis reikėjo subręsti. Sutikau su viltimi, kad mūsų istorija nors vieną žmogų padrąsins atverti savo širdį. Lietuvoje tiek daug vaikų, kuriems reikia mūsų pagalbos – kažkas jiems turime padėti užaugti.“
Į naują namą Kniukštų šeima įsikėlė 2019 metais, o netrukus į juos parsivežė ir dvi mažas mergaites. Nors buvo galvojama apie šiek tiek amžiumi vyresnę globotinę, taip jau atsitiko, kad tuo metu namų labiausiai reikėjo dviem vos trejų ir ketverių metų sesutėms. Pradžia nebuvo lengva. Mažylės, atsinešusios savo trumpą, bet skaudžią gyvenimo patirtį, turėjo priprasti prie kitokios bendravimo kultūros. Jos nuolat konkuravo dėl globėjos dėmesio, buvo itin jautrios, stengėsi įtikti, matyt, bijodamos, kad nebūtų išsiųstos atgal – į ten, iš kur buvo atvežtos.
Nebuvo lengva ne tik mergaitėms, bet ir pačiai globėjai. „Ar mokėsiu rasti kelią į jų širdis, suprasti vaikus, priimti tinkamus sprendimus, ar ilgai sugebėsiu išlikti psichologiškai stipri?“ – kasdien savęs klausiau. Su patirtimi atėjo ir supratimas: kad ir kiek besimokytum, gyvenimas pateiks situacijas, į kurias atsakymų vadovėliuose nerasi, ir tada reikės pasikliauti širdimi. Laimė, kad turiu savybę „neauginti“ problemų, o ieškoti pagalbos iš karto, nevilkinant jų sprendimo“, – kalbėjo moteris.
D. Kniukštienė neslepia pavargstanti nuo vaikiškos energijos ir šurmulio. Tada išeina į sodybą ir suleidžia rankas į žemę. Ravėjimas, gėlynų priežiūra, šalia ošiantis miškas, vandens čiurlenimas nuramina, pailsina. Pabuvusi tyloje, vėl grįžta į jos laukiančių vaikų glėbį. „Ačiū tau, mama, už tai, kad mus išgelbėjai“, – argi gali negraudinti toks užrašas ant atviruko, gauto per Motinos dieną… Meilę sesutės išsako netikėčiausiais žodžiais. „Kai tu numirsi, mes kiekvieną dieną lankysime tavo kapą“, – pareiškia, sužinojusios, kad į kapines važiuojame, nes ten palaidoti mūsų mylimi žmonės. Kaip po tokių žodžių neištirpsi? Mažosios tai žino, nuolat prašo ką nors nupirkti, nors visi namai pilni žaislų. Vyras stebisi, kaip lengvai jų prašymams pasiduodu. Tada teisinuosi: kam būti bloga, jeigu gali būti gera“, – juokiasi Danutė.
Mažosios auga labai tvarkingos, darbščios, jų širdyse labai daug atjautos. Darbštumo ir tvarkos vaikai mokomi žaismingai, o santykiai kuriami užsiimant bendra veikla: kartu tvarkomi kambariai, gaminama, ravima. „Noriu išmokyti jas visko, ką moku pati. Užauginti savarankiškomis, o svarbiausia, stipriomis psichologiškai. Ir Kristina, ir Tėja gabios muzikai, abi lanko meno mokyklą. Viena groja smuiku, kita – fortepijonu“, – džiaugėsi globėja.
„Gerbiame vaikus, o vaikai gerbia mus“
Kaip jau minėjome, dabar Kniukštų šeima globoja tris mergaites. Prieš 1,5 metų Danutė su vyru savo namų duris plačiai atvėrė paauglei. Sutuoktinis Mindaugas žmonos norui neprieštaravo, bet baiminosi, ar ji tikrai pajėgs prižiūrėti keturis skirtingo amžiaus vaikus. „Manęs negalima prileisti prie vaikų, kuriems trūksta meilės. Aš juos iš tolo jaučiu. Pamatau liūdnas akis ir naktimis nebemiegu. Esame puikiai įsikūrę, turime viską, o kažkam trūksta ir meilės, ir saugumo, ir žmogaus, kuris už jį būtų atsakingas, patartų, padėtų. Vitalijai pačiai leidau apsispręsti, ar ji nori į mūsų šeimą, ar priims tai, ką mes galime jai duoti. Man labai norėjosi vyresnės mergaitės, kuri būtų tarsi draugė. Apsipratome, ir visi gražiai gyvename kartu. Džiaugiuosi, kad ji gerai mokosi, gražiai piešia, puikiai sutaria su mano sūnumi ir sesutėmis ir yra didelė mano pagalbininkė. Gerbiame vaikus, o vaikai gerbia mus. Dabar galiu visiems patarti – kuo daugiau vaikų, tuo lengviau mamai. Kažkaip pasiskirsto ir dėmesys, ir pareigos. Todėl nė kiek nenustebčiau, jeigu mūsų šeima dar kartą padidėtų. Mano siela dar nerami, o akys vis žvalgosi, gal užmatys, kam labai labai reikia mūsų“, – juokėsi Danutė.
Pasak pašnekovės, blogų vaikų nėra, yra tik blogos jų patirtys. Todėl žmogus, norintis pasidalyti meile su jos stokojančiu vaiku, turi būti kupinas noro padėti, suprasti, užjausti. Nebijoti sunkumų, nekreipti dėmesio į aplinkinių kalbas ir būti labai tvirtas psichologiškai. Tik stiprus dvasia, pasitikintis savimi žmogus gali suteikti saugumo šalia esančiam. Tuo labiau kad dažnai už savo globojamą vaiką reikia „pastovėti“ – ginti jo interesus įvairiose institucijose, spręsti mokyklose iškylančius sunkumus.
Dalytis patirtimi būtina
„Manau, kad turime kalbėti apie globos naudą ir svarbą mūsų visuomenėje, kad globėjams būtina dalytis patirtimi ir patarimais, bendrauti su globos specialistais, o iškilus sunkumams, ne užsisklęsti, o ieškoti pagalbos. Mielai pabendraučiau su tais, kurie lyg ir norėtų globoti, bet abejoja, tiki visuomenėje sklandančiomis stigmomis. Labai svarbu suprasti, kiek daug galime padaryti dėl likimo nuskriaustų vaikų. Nėra nieko stipriau nei matyti, kaip vaiko kūnas atsitiesia, o prigesusios ir viltį praradusios akys prisipildo džiaugsmo“, – kvietė drąsiau ryžtis globai D. Kniukštienė.
