Tikriausiai sutiksite, kad būna naujienų, kurios nepaleidžia tavęs. Ir nebūtinai tai stichijos kataklizmas ar masinė tragedija.
Rakštimi įstrigo portalo delfi.lt pranešimas, kad Vilniuje Rusų sąjunga prieš savivaldos rinkimus rengėsi įamžinti labiausiai visuomenės pagarbos vertą veikėją ar simbolį.
Šįkart praleiskim pačios idėjos esmę ir faktą, kad dėl jos įgyvendinimo nepajudinta nė piršto. Mane pribloškė tai, kad ant tų pačių svarstyklių atsidūrė rusų poetas, aktorius, bardas Vladimiras Vysockis ir… „matrioška“! Žmogus, savo gyvenimą paaukojęs kovai su asmenybę traiškančia sovietų sistema, kūrėjas, kurio dainos buvo perrašinėjamos iš vieno juostinio magnetofono į kitą tiek kartų, kad žodžius buvo įmanoma suprasti tik priglaudus ausį prie garso kolonėlės, ir… tegul mielas, bet komercijai priskiriamas žaislas.
Negaliu ramiai apie tai galvoti, nes labiau pažeminti kūrėją vargu ar įmanoma. Taip, sutinku, kad tų gaudančiųjų kiekvieną jo dainų žodį dėl rusų kalbos frazeologizmų specifikos mūsų šalyje buvo gal ne tiek jau ir daug tuomet, o dabar, palengva gulant laiko dulkėms, liko dar mažiau. Patikėkite manimi – V. Vysockio kūryba buvo reiškinys, neturėjęs ribų. Tai buvo troškaus kambario orlaidė, pro kurią veržėsi kitokio gyvenimo pažadas, neretai atskiestas itin subtilu humoru.
Kartą teko išgirsti frazę, kurią, beje, ištarė tremtinių vaikas: „Tau nepatinka Vysockis? Tu tiesiog nelaimingas žmogus!“. Taip, toks teiginys kvepia diktatu, tačiau aš tuomet nusišypsojau – taikliau nemokėčiau pasakyti. Neidealizuoju jo kaip asmenybės, jei kažkas bandytų man aiškinti apie jo nuopuolius. Kalbu apie kūrėją, kuris rašė atviru pulsuojančiu nervu apie tai, dėl ko širdį skaudėjo daugumai. Todėl ir „sudegė“ vos 42-jų. Tuomet, 1980-aisias, Maskvoje vyko Olimpinės žaidynės, tačiau mačiusieji laidotuves pasakojo, kad minios norinčiųjų atsisveikinti su juo, kepinant saulei, laukė valandų valandas po skėčiais laikydami (kad nenuvystų) jam skirtas gėles. Paskui, kai žmonės suprato, kad nesulauks galimybės atsisveikinti, karsto link ėmė plaukti jūra gėlių…
Prisimenu, kai kažkuriam iš jo draugų buvo mestelėtas lyg ir priekaištas, kad labiau reikėjo tausoti V. Vysockį, jis atsiduso: „Argi galima plikomis rankomis sulaikyti kylantį lėktuvą?..“
Tiesiog išliejau savo skaudulį. Iš 8000 balsavusiųjų 3435 buvo už tai, kad paminklu būtų įamžintas šio kūrėjo atminimas ir tik tūkstančiu (2501 balsas arba 31 proc.!) nuo šio pasiūlymo atsiliko „matrioška“, paguldžiusi ant menčių ir Petrą I, ir karvedį Michailą Kutuzovą, ir režisierių Sergejų Bodrovą. Šiek tiek guodžia tai, kad savo kandidatą siūlė tik apie 2 proc. gyventojų.
Gyvenime teko bendrauti su daugeliu rusų tautybės žmonių ir, mano galva, išskirtinis šios tautybės atstovų bruožas – nesavanaudiškumas. Ko gero, sunkiai rastum lietuvaitį, kuris pirmąkart sutiktam žmogui iš tuometinio Leningrado lagamine atitemptų… lygintuvą (ne tokį lengvutį, kokiu naudojamės dabar). Arba tik iš telefoninių pokalbių pažįstama moteris net neprašoma paštu atsiųstų kilogramą ryžių, nes kažkur nugirdo, kad pas mus jų nėra. Tikrai galėčiau tęsti šį sąrašą, tačiau bijau būti apkaltinta nostalgija sovietmečiui. O aš ilgiuosi tik žmogiškos šilumos.
