Nors iki Užgavėnių dar geros trys savaitės, bet, kaip byloja senolių išmintis, vėlyva varna akis krapštinėja, ankstyva – dantis rakinėja. Kad Platelių miestelio jaunimui per šią erzeliojimo ir linksmybių šventę nereikėtų žioplinėti, vyresnieji plateliškiai Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) Platelių dvaro svirne juos mokė kaukių darymo gudrybių.
Žiemą varo dvi dienas
Visų pirma vaikams, atbėgusiems pasimokyti kaukių kūrimo, ŽNP Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė papasakojo apie Užgavėnių personažus. Kad mokinukai geriau suprastų, kokios persirengėlių kaukės būdingos Platelių kraštui, A. Kuprelytė pakvietė į jų muziejų.
Kaip kalbėjo ŽNP darbuotoja, nuo seno Lietuvoje Užgavėnės tęsdavosi dvi dienas. Pirmadienį patrobiais eidavo vadinamieji mažieji žydeliai ir moterys (ubagės), o antradieniais – didieji žydai. Ilgainiui ir maži, ir dideli persirengėliai keliaudavo tik antradieniais. Daug kur taip ir liko, bet plateliškiai užsimojo atgaivinti senąsias tradicijas ir pamažu, mokydami vaikus, į miestelį sugrąžino mažąsias Užgavėnes. Tad jei pirmadienį užsukę į Platelius pamatysite bevaikščiojančius persirengėlius, neišsigąskite – Užgavėnių tikrai nepražiopsojote.
Kultūros paveldo skyriaus vedėja vaikams patarė dar gerokai prieš leidžiantis į Užgavėnių žygį susibūrus į grupes nuspręsti, kokį personažą kiekvienas norėtų įkūnyti. Mažieji žydeliai nuo didžiųjų niekuo nesiskiria, tad ir personažai tie patys. Visos lietuvių šventės buvo apeiginės, susijusios su gamta, taigi pagrindiniai Užgavėnių veikėjai – gyvūnai: meška, ožys, gervė. Žinoma, Lašininis ir Kanapinis bei visi velniai, ubagai, daktarai…
Nauja – pamiršta sena
Žiūrėdami į muziejuje sukauptas prieš penkiasdešimt ar daugiau metų darytas fotografijas mokiniai patys pastebėjo, jog persirengėlių kaukės būdavo padabintos karūnomis, o muzikantas visiškai jokios kaukės neturėjo. Kaip pasakojo A. Kuprelytė, apeigines karūnas užsidėdavo apsitaisiusieji ne tik žydais, bet ir velniais. „Žmonės sakydavo, kad kuo aukštesnė karūna, tuo persirengėlis būsiąs geriau apdovanotas“, – teigė ji. Plateliškė neslėpė, jog labai džiaugtųsi, jei vaikai, ruošdami kaukes Užgavėnėms, panaudotų šį elementą ir taip sugrąžintų dar vieną tradiciją į Platelių apylinkes. O pasidaryti karūną esą nesunku. Paprasčiausias būdas – vielą apsukant spalvotu popieriumi, galima nupinti ir iš šiaudų. Anksčiau apeiginės karūnos būdavo daromos į krūvą surišant svogūnų virkščias. „Įsivaizduokit, kaip būtų gražu, kai jūsų karūnų papuošimai iš tolo plevėsuotų“, – svarstė ŽNP darbuotoja.
Dar vienas būtinas atributas Užgavėnėse – persirengėlių kupros. Vyrai prikimšdavo maišus skudurų ar dar ko ir su virvėmis prisirišdavo prie nugarų. Kupros buvo reikalingos ne tam, kad persirengėlis atrodytų kuo įspūdingiau, o tam, kad neskaudėtų, jei kartais su botagu gautų nuo kitų užgavėninkų grupės. „Jūs, vaikai, dėl linksmumo prisitaisykit kupras ir su botagėliais vienas kitą palupkit“, – ragino jaunuosius plateliškius A. Kuprelytė.
Kadangi anksčiau vadinamaisiais žydeliais per kaimus vaikščiodavo tik vyrai, neretai jų kompanijose būdavo iš piemenuko amžiaus (7–12 metų) išaugęs, bet į vyrus dar netinkantis berniokas. Kaip sakė kultūros ir papročių žinovė, senais laikais žmonės persirengėliams retai duodavo pinigų, o atsiskaitydavo tuo, ką turi, ir dažniausiai tai būdavę kiaušiniai, o užsukusius svečius dar karčiąja pavaišindavo. Kad per daug prisivaišinę vyrai kiaušinių nesudaužytų, juos nešdavo tas vaikinukas, kiaušinnešiu vadinamas. Nors fotografijose užfiksuoti kiaušinnešiai dažniausiai būna be kaukės, savo vaidmenį Užgavėnėse jie turi. Anot A. Kuprelytės, žmonės, norėdami atbaidyti trešnes puolančius paukščius, į medelį pakabindavo negyvą varną, per vasarą ji sudžiūdavo ir puikiai tikdavo kiaušinnešiui. Vaikinukas į krepšelį įsidėdavo truputį šiaudų, ant jų „patupdydavo“ varną, o užėjęs į namus šeimininkei rodydavo tą sudžiūvėlę ir sakydavo: „Žiūrėk, mano višta peri, ale kiaušinių nėra.“ Tada šeimininkė jau neturėdavo kur dingti, reikėdavo duoti kiaušinį.
Savo rankomis daryta kaukė mielesnė
Pasidairę po muziejų, pasiklausę patarimų, kaip Užgavėnes padaryti sau ir kitiems dar linksmesne švente, jaunieji plateliškiai rinkosi į praktinius užsiėmimus. Čia juos, kaip įvairiais būdais iš įvairių medžiagų pasigaminti Užgavėnių kaukes, mokė liaudies meistras Antanas Vaškys, tautodailininkas Vytas Jaugėla ir ŽNP Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Jakštienė.
A. Vaškys vaikams parodė ir paaiškino, kaip gimsta persirengėlių kaukės iš kailio. Pasak jo, geriausiai kaukes daryti iš natūralaus kailio, tam labiausiai tinka avikailis. Mokiniai susidomėję žiūrėjo, kaip liaudies meistras pirmiausia prie lopo pritvirtina nosį, paskui skutimosi peiliuku kailį nuskuta, palieka tik antakius, ūsus ar barzdą.
D. Jakštienė pademonstravo megztas kaukes ir papasakojo, kaip tokį grožį sukurti. Tam reikia storesnių vilnonių ar pusvilnonių siūlų, penkių virbalų kojinėms megzti. O toliau, jei tik draugaujama su virbalais, pagal savo fantaziją. Tiesa, išmokti megzti kaukes vaikai nepanoro, bet tą su malonumu darė Birutė Serapinienė, Žemaičių Kalvarijos kultūros centro vadovė. Anot jos, megztos kaukės ne tik puikiai atrodo, bet ir labai patogios. Jų, kaip kitų kaukių, nereikia tvirtinti prie kepurės, o jei šalta žiema, tai puikiai apsaugo nuo besižnaibančio šaltuko.
V. Jaugėla mokiniams atskleidė kaukių darymo papjė mašė būdu paslaptis. Nors šis būdas reikalauja kantrybės ir ilgiau užtrunka, vaikai mielai jį rinkosi. Kaip pasakojo tautodailininkas, anksčiau būsimos kaukės formą apklijuodavo keliais popieriaus sluoksniais, o dabar išrastas greitesnis būdas – vietoj popieriaus naudojamos medžiagos skiautės. Taip esą greičiau ir patogiau. Vaikai, pasirinkę gaminti kaukes papjė mašė būdu, su V. Jaugėla susitiko ne vieną kartą, nes apklijavus formą reikia kelias dienas laukti, kol gaminys išdžius ir sutvirtės, tik tada jį galima nudažyti, padaryti angas akims, nosiai ir burnai.
Na, o pats greičiausias ir paprasčiausias būdas pasidaryti Užgavėnių kaukę, A. Kuprelytės tvirtinimu, – panaudojant įvairias atliekamas medžiagas: storą paltinę medžiagą, megztinių rankoves, storas pėdkelnes ir pan.
Išklausę instrukcijas, vaikai kibo į darbą, tad per šias Užgavėnes pasipuoš savo rankomis darytomis kaukėmis. Vadinasi, bus vieninteliai tokie, priešingai nei kaukę įsigijusieji parduotuvėje. Be to, kaip sakė A. Kuprelytė, paties pasidarytą kaukę maloniau užsidėti, su ja geriau jauties.
