Mažeikių muziejuje už akių užkliuvo pirmame aukšte, nedidukėje salėje, eksponuojami elektriniai buities prietaisai. „Priklausomi nuo rozečių“ – taip šią parodą pavadino muziejininkai.
Skeptikas purkštautų: „Ir kas čia tokio – tik seni, nebenaudojami daiktai?“ O štai romantiškos prigimties žmogui mintyse ir širdyje galbūt sukirbėtų „juk tokiu magnetofonu grojamos muzikos kadaise klausiausi ir aš“ arba „o tokia elektrine spirale studentų bendrabutyje užvirindavome vandenį arbatai…“.
Daiktai, palengvinę gyvenimą
Parodos „Priklausomi nuo rozečių“ aprašyme pažymima, kad elektros prietaisai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Nuo ankstyvųjų XX a. radijo imtuvų iki virtuvės įrenginių – visi jie turėjo vieną bendrą bruožą – veikė tik įjungti į elektros tinklą.
Muziejaus lankytojai kviečiami apžiūrėti, prisiminti ir susipažinti su buities prietaisais, kurie formavo mūsų gyvenimo būdą, palengvino kasdienes užduotis ir tapo svarbia kiekvienų namų dalimi.
Parodoje, kuri veiks iki gegužės 17 dienos, galima pamatyti įvairių modelių radijo imtuvų, kurie buvo vieni pirmųjų plačiai paplitusių elektros prietaisų namuose. Šie įrenginiai ne tik teikė informacijos ir pramogų, bet ir suartino šeimas, kaimynus – žmonės susirinkdavo klausytis naujienų ar muzikos.
Toliau keliaujant laiku, žiūrovai išvysta apie 1970-uosius pagamintus televizorius, suteikusius galimybę žmonėms stebėti svarbiausius įvykius bei pramogauti.
Parodoje taip pat eksponuojami elektriniai virduliai, kavos malūnėliai, plaktuvai ir kiti virtuvei bei namų priežiūrai skirti prietaisai, kurie šeimininkėms palengvino ir pagreitino maisto gamybos procesą ar namų priežiūros darbus.
Temą padiktavo reklamos
Mažeikių muziejaus rinkinių saugotoja Živilė Ruikienė sakė, kad kartais idėjos surengti vienokią ar kitokią parodą gimsta tiesiog vartant senus periodikos leidinius – žurnalus, laikraščius. Panašiai nutiko ir šį kartą. Muziejininkei tvarkant muziejaus raštijos rinkinį, už akių užkliuvo žurnale „Naujoji Romuva“ 1933–1938 metais publikuotos elektra maitinamų buities daiktų reklamos.
Pasak „Santarvės“ pašnekovės, atidžiau pažvelgus į to laikotarpio žurnalus, susidarė įspūdis, kad pagrindiniai tarpukariu reklamuoti elektriniai prietaisai buvo radijo imtuvai.
„Jei muilo, kremų, dantų pastos, plunksnakočių, kojinių reklamų to meto spaudoje buvo nemažai, tai, kalbant apie elektrinius buities prietaisus, reklamuoti tik radijo aparatai“, – pasakojo muziejininkė.
Žodžiu, galima sakyti, kad iš pradžių leidiniuose publikuotos reklamos, jų turinys, o paskui ir muziejaus rinkiniuose saugomi jau istorija tapę mažeikiškių buities daiktai padiktavo parodos temą bei koncepciją.
Seniausias eksponatas – „Philips“ radijo imtuvas
Vienas seniausių parodoje „Priklausomi nuo rozečių“ eksponuojamų daiktų – „Philips“ radijo aparatas. Ž. Ruikienė rado 1939 metais užsienio kalba užrašytą reklamą apie šį trijų žvaigždučių serijos radijo aparatą.
Vyriausiasis muziejininkas Vytautas Ramanauskas prisiminė, kaip šis daiktas atkeliavo į muziejų. Prieš kelis dešimtmečius muziejininkai buvo surengę ekspediciją į Viekšnių kraštą. Lankantis vieno senuko namuose Pluogų kaime V. Ramanauskas pamatė „Philips“ radijo aparatą.
„Bet neprašiau, kad padovanotų. Kaip prašysi, kai matai, jog žmogus šį daiktą naudoja, klausosi naujienų… Paskui, po kelerių metų, ekspediciją į Viekšnių kraštą vėl pakartojome. Aplankiau ir to senuko namus. Jis jau buvo miręs, o jo žmona ėmė ir padovanojo mums radijo aparatą.
Tokio kokybiško, tvarkingo, autentiško radijo imtuvo muziejus daugiau ir neturi. Ir dar – tie senieji radijo aparatai šiaip jau būdavo su baterijomis. O šito daikto šeimininkas buvo pasidaręs, kad radijas veiktų įjungus jį į elektros tinklą“, – pasakojo muziejininkas.
Aparatas, kurio „amžius“ artėja prie šimtmečio, pagamintas taip, kad būtų patogus naudoti, – ant jo medinio korpuso įtaisytas įrenginys, leidžiantis radiją labai greit ir patogiai, nestumdant, nekilnojant pasukti į tą patalpos pusę, kurioje įsitaisęs klausytojas.
Reklamos pobūdis skyrėsi
Su Ž. Ruikiene pratęsėme pokalbį apie reklamą.
Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo spaudoje buitinių prietaisų reklamų irgi nebuvo labai daug. O jei ir būdavo, tai tik nedidelių užuominų apie vienokio ar kitokio modelio gaminius.
Skyrėsi ir reklamų tekstų pobūdis. Jei tarpukario reklamose būdavo rašoma „Pirk, pas mus prekė geriausia“ arba „Ši prekė – puiki dovana“, tai po karo, pavyzdžiui, apie 1960 metus, būdavo tik parašomas gaminio pavadinimas, keli techniniai niuansai – ir viskas.
Muziejaus rinkinių saugotoja skirtingų laikmečių reklamos ypatumus sieja su tuo, kad po karo nebuvo buitinių prietaisų pasiūlos, kai kurie iš jų buvo deficitinės prekės, todėl ir didelio poreikio reklamuoti šių daiktų nebuvo.
Apie radiją ir šaldytuvus
Parodos lankytojų dėmesio verti ne tik eksponuojami prietaisai, bet ir tekstinė informacija – reklaminiai bukletai, įrenginių aprašymai, iškarpos iš periodinės spaudos.
Pavyzdžiui, 1936 metų 38-ajame „Lietuvos ūkininko“ numeryje buvo publikuota žinutė, kaip Mažeikių rajone, dabar jau išnykusiame Žibininkų kaime, plito radijas.
Jos tekstas toks: „Mažeikių apskrityje prieš vienerius metus laiko Žibininkų kaime buvo vos vienas radijo aparatas. Bet šiemet jau yra 6 ūkininkai, kurie turi įsivedę radijo aparatus. Palyginti su kaimo didumu, tas skaičius yra gana didelis, nes ūkininkų visame kaime 23 ir beveik visi naujakuriai – turi 8–10 hektarų žemės.“
Kitame leidinyje – 1939 m. išleistame 37-ajame „Tautos ūkio“ numeryje – straipsnyje „Prekylangių puošimo pavyzdžiai“ jo autorius Julius Šakutė negailėjo patarimų prekybininkams, kaip papuošti vitrinas. O jei konkrečiau, jis skaitytojus mokė, kaip vitrinoje įtaisyti puošybai nelabai „pasiduodantį“ daiktą – spintą-šaldytuvą (publikacijos tekstas netaisytas – aut. past.).
„Daiktas yra labai naudingas ir reikalingas kiekvienai šeimai, o taip pat ir viengungiams. Tačiau tokios spintos išvaizda nėra patraukli. Nelengva sugalvoti kaip reikia ją papuošti, kad ji kreiptų praeivių dėmesį, o svarbiausia įtikintų praeivius, kad be spintos-šaldytuvo sunku ar visai neįmanoma apsieiti. Tokių spintų pardavimo sezonas yra pavasaris ir vasara. Geriausia tokią spintą pastatyti lange su atidaromis durimis. Ant jos lentynų reikia padėti įvairių maisto produktų: mėsos, daržovių, pieno. Galima padėti ir gėralų bonkas. Viskas, žinoma, turi šviežiai ir gražiai atrodyti. Tai ir bus spintai geriausia reklama. Tiesa, yra sunkumų su padėtais produktais. Pavasario ar vasaros metu produktai gali greit pakeisti savo išvaizdą ar net pradėti gesti. Tada gaunasi kaip tik neigiama reklama. Kad nuo to apsisaugoti, galima naudoti dirbtinius produktus…“
Šiandieniniais terminais kalbant, toks straipsnis – lyg tikra reklamos ir marketingo abėcėlė.
Vaikams skirtų prietaisų nebuvo daug
Rodydama eksponatus ir apie juos pasakodama Ž. Ruikienė sakė, kad rengiant parodą buvo pastebėta, kad ne itin daug elektra maitinamų įrenginių buvo skirtų vaikams.
„Aš, pavyzdžiui, vaikystėje turėjau diafilmų peržiūroms skirtą aparatą. Į jį dėdavome juostelę ir žiūrėdavome tokius nejudančius paveikslėlius. Aišku, namų sienos dažniausiai būdavo išklijuotos margais tapetais. Ekranų namuose turėti nebuvo galimybės, tai mama tiesiog ant durų užkabindavo baltą paklodę ir jau vakare, kai sutemdavo, kai užtraukdavome užuolaidas, buvo pramoga – žiūrėti tokius filmukus. Dar į parodą įdėjome vaizdo žaidimą, kurį norint žaisti reikėjo diskečių. Prie vaikams skirtų daiktų eksponuojame aparatą, kuriuo buvo galima ant medžio išdeginti paveiksliukus“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Prieš rengdami parodą „Priklausomi nuo rozečių“ muziejininkai kreipėsi ir į mažeikiškius – prašė parodai paskolinti kadaise naudotų daiktų.
Muziejininkų prašymą žmonės išgirdo. Kas atnešė oro ventiliatorių, o kas ir šiuolaikinio žmogaus akimis žvelgiant „egzotiškos“ – apvalios formos „Saturno“ dulkių siurblių…
Autorės nuotr.
