Partizano sūnus

Viduržiemis. Lietuvai jis kupinas svarbių įvykių. Prisimename sausio 13-ąją, kai visi, žiedu apjuosę Parlamentą, buvome pasiryžę už savo laisvę ir nepriklausomybę kautis iki paskutiniojo kraujo lašo. O šiemet sausio 16 dieną buvome pasiryžę savo pačių išrinktai valdžiai akis išdraskyti… 

Netruks ateiti ir vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena. Tad norisi papasakoti apie žmogų, kurio paties ir šeimos gyvenimas kupinas laimingų ir skaudžių įvykių. Kalba suksis apie rietaviškį Algimantą Kazimierą Juozaitį, Rietavo šaulių 3-iosios kuopos vadą, nelengvą jo gyvenimą, atkaklumą ir meilę gimtinei, šeimai.
Minint jubiliejinę Sąjūdžio datą, tarp rietaviškių sėdėjo ir A. Juozaitis – vienas iš Sąjūdžio Rietavo grupės steigėjų, pristatant pavadintas partizano sūnumi. Kilo įvairiausių minčių, bet labiausiai parūpo ne tiek sūnaus, kiek tėvo gyvenimo istorija. Juk tai mūsų, vyresniųjų gyvenimai…
Algimanto tėvas Kazimieras Juozaitis kilęs iš Marijampolės – gausios stambaus ūkininko šeimos. Du broliai – Algimantas ir Jonas – buvo nepriklausomos Lietuvos armijos karininkai, trečiasis – kunigas, ketvirtasis visam gyvenimui įsikūrė Amerikoje. Visa šeima išsisklaidžiusi kas kur.
Vienas iš brolių karininkų Kazimieras, Algimanto tėvas, karo tarnybai buvo paskirtas į Plungės artilerijos pulką. Iš pradžių leitenantas, o vėliau kapitonas Plungėje ir šeimą sukūrė. Žmoną išsirinko vieną iš Jomančių dvaro šeimininkų dukrų – Jadvygą Reginą Gintilaitę.
Jauna laiminga šeima netruko sulaukti ir pirmagimio Algimanto. Deja, sūneliui sulaukus vos trejų metukų, Lietuva tapo okupantų grobiu, tad šeimos laimė, kaip ir daugumos lietuvių inteligentų, baigėsi. Karas jauną karininką užklupo Varėnos poligone.
Lietuviai kariškiai ėmė blaškytis kas kur, bet dauguma traukė į namų pusę. Ten pasuko ir Algimantas. Pakelėje sutiko vokiečių tankus ir galop, tų pačių vokiečių kariškių patarti, jau nesiblaškydami pasiekė namus. Tiesa, mažasis Algimantas tėtuko sugrįžimo beveik neatsimena. Žino tik, kad tėvelis iš karininko tapo ūkininku, o šeima įsikūrė mamos tėviškėje.
Baigiantis karui, gimė ir jaunylis broliukas Gediminas. Aršūs mūšiai vyko jau Lietuvoje. Juozaičių šeima ruošėsi pasitraukti į Vakarus, deja, jau buvo vėlu – teko grįžti į mamos gimtinę. Tada ir prasidėjo baisumai, Algimanto širdyje likę visam gyvenimui…
Niekada, važiuodami pro šalį, jų namų neaplenkdavo stribai. Juk čia gyveno buvęs Lietuvos karininkas, dvarininko žentas… Ramybės nebuvo nei dieną, nei naktį. Algimantas puikiai prisimena, kaip kartą naktį tėvas, pakinkęs arklius, į vežimą susikrovė būtiniausius daiktus, susodino šeimą ir išvažiavo. Važiavo ilgai, per nepažįstamus miškus, kol galop vienoje sodyboje sustojo. Ten gyveno eigulys…
Dar visai berniukas Algimantas prisimena, kaip tėvai, ilgokai pasikalbėję su sodybos šeimininkais, jį paliko, o patys išvažiavo, pažadėję greitai grįžti. Deja, taip ir negrįžo, tik retkarčiais užsukdami aplankyti.
Prasidėjo Algimanto klajonės. Pagyvendavo pas vieną ūkininką, vėliau – pas kitą. Galop vaikas apgyvendintas daugiavaikėje ūkininko šeimoje. Visiems kaimynams buvo aiškinama, jog berniukas – Stasys Mockus – našlaitis, jų giminaitis, tad ir priglaudę…
Naujoji Algimanto, tapusio Stasiu, šeima gyveno netoli Medingėnų. Ten vaikas baigė ir septynmetę mokyklą. Ilgėjosi tėvų, brolio. Deja, jie nebesirodė, o naujieji įtėviai, paklausti, kur jo tėvai, akis sukdavo į šalį ir tik gerokai vėliau prasitarė, kad žuvę.
Kur per tuos metus gyveno? Lengviau buvo paaiškinti, kur negyveno. Mokėsi Kauno amatų mokykloje, įgijo suvirintojo specialybę. Vėliau baigė vakarinę vidurinę mokyklą, tuometinį Rietavo žemės ūkio technikumą, netgi traktorininkų kursus. Tvirtai nutarė neakivaizdžiai baigti tuometinę Kauno žemės ūkio akademiją – rankose spaudė inžinieriaus mechaniko diplomą.
Be abejo, nuolatos domėjosi, kur ir kaip žuvo jo tėvai, širdyje vis puoselėdamas viltį, kad jie gyvi ir vieną gražią dieną susiras jį, savo sūnų. Anksti pradėjęs savarankiško gyvenimo kelią, visą laiką savo jėgomis siekė mokslo. Neatsitiktinai dabar jis, žvelgdamas į gatvėse besišlaistantį jaunimą, prisimena savo vaikystę, jaunystę ir meilę mokslui. Gal skatino pati prigimtis, gal anksti išugdytas atsakomybės jausmas sau, savo žuvusiems tėvams?..
O apie tragišką žūtį kiek plačiau jam papasakojo tėvuko brolis Jonas.
Anot jo, tėvukas ir mama, vaikus įkurdinę pas ūkininkus, patys partizanavo. Iki 1947 metų Plungės valsčiuje buvo visiškai sunaikintas Žemaičių apygardos štabas. Likučiams ėmėsi vadovauti Šatrijos rinktinės vadas, Algimanto tėvas Kazys Juozaitis, kurio slapyvardis buvo Meteoras. Tarp jų buvo įsimaišęs saugumietis, kuris tarp partizanų išprovokavo konfliktą. Jo metu sušaudytas K. Juozaitis ir visi jo štabo nariai. Už poros dienų nušauta ir Algimanto mama. Šie ir dar smulkesni faktai, išdavystės, organizuoti saugumiečių, į savo vietas buvo sudėlioti politinių kalinių ir tremtinių sąjungos istorijos sekcijos.
Tikroji Algimanto pavardė buvo išaiškinta dar gerokai prieš Lietuvos atgimimą. Ne, teistas už tai nebuvo. Mat laikai tapo šiek tiek „minkštesni“. Stasiui Mockui vėl grąžinta tikroji pavardė – Algimantas Kazimieras Juozaitis.
Tiesa, tada jis jau gyveno savo gimtuosiuose kraštuose. Dirbo visur, kol galop Rietavo žemės ūkio technikume ėmė dėstyti mechanizaciją. Jau senokai Algimantas grįžo į savo gimtinę. Čia dirbo mėgstamą darbą, sukūrė šeimą, čia gimė ir užaugo du jo sūnūs – Robertas ir Šarūnas. Sulaukė ir penkių anūkų, kuriais džiaugiasi neatsidžiaugia.
Šiuo metu Algimantas – pensininkas, tačiau, pasidomėjus visuomenine jo veikla, ranka nekyla parašyti žodį „pensininkas“… Jo dėka atkurta Šaulių organizacija, savo gretose turinti apie 100 žmonių. Tarp jų – daug jaunimo. Čia jie mokosi patriotizmo, čia iš vyresniųjų pasakojimų mokosi gerbti savo tėvų ir senelių praeitį.