
Trečiadienį per Žemaičių dailės muziejuje surengtą konferenciją apie Žemaitijos nacionalinio parko (ŽNP) perspektyvas muziejaus vadovas Alvidas Bakanauskas sulaukė staigmenos: ŽNP direktoriaus pavaduotojas Giedrius Norvaišas jam įteikė dokumentus, kuriuos rado pasirausęs savo mamos archyvuose. Tai – 1919 metais datuojamas kunigaikštienės Marijos Oginskienės pasirašytas aktas, kuriuo ji dvaro turto administratoriui Jonui Petkūnui perduoda valdyti turtą, ir J. Petkūno pasas.
G. Norvaišas, nors jau daug metų dirba Žemaitijos nacionaliniame parke, tvirtina esąs plungiškis. Jam brangus kunigaikščių Oginskių dvaras ir visada širdį paglosto pamačius, kad jis vis gražesnis ir gražesnis. „Nesu abejingas, todėl tai, ką radau pasirausęs mamos archyvuose, nusprendžiau padovanoti Žemaičių dailės muziejui, kuris įsikūręs Oginskių rūmuose“, – kalbėjo ŽNP direktoriaus pavaduotojas.
Paimdamas dokumentus, A. Bakanauskas negalėjo atsistebėti: „Tai neįkainojami dalykai! Neįkainojama dovana!“
Vėliau „Plungės“ kalbintas muziejaus vadovas sakė, kad padovanotieji dokumentai labai svarbūs dvaro istorijai. Mat iki šiol tik iš liudytojų, ant dokumentų išlikusių parašų buvo žinoma, kad J. Petkūnas buvo kunigaikštienės M. Oginskienės turto administratorius. Tačiau tai patvirtinančio akto nebuvo.
„Žinojome, kad našlė M. Oginskienė prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į Poznanę, o turto administratoriumi paskyrė J. Petkūną, bet raštiško to patvirtinimo neturėjome. Dabar turime ir džiaugiamės gauta dovana. Juolab kad tai – originalūs dokumentai“, – pasakojo A. Bakanauskas.
Pasak muziejaus vadovo, ant akto – 1919 metų gruodžio 18-osios data. Panašu, kad, jau būdama Poznanėje, M. Oginskienė tą raštą padiktavo raštininkui. Jį Lenkijoje pasirašė notaras. Be to, ant dokumento uždėtas kažkurios ministerijos antspaudas, yra ir jo galiojimą patvirtinantis Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje sekretoriaus parašas. Ko gero, vėliau J. Petkūnas įgaliojimą administruoti M. Oginskienės turtą parsivežė į Lietuvą. Iš pradžių jį patvirtino notaras Telšiuose. Paskui Kretingoje dokumentas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir dar kartą patvirtintas notaro. „Ir lenkiškas, ir lietuviškas įgaliojimai yra surišti į vieną, kaip kad tais laikais buvo daroma“, – dar pridūrė direktorius.
Labai reikšmingas ir J. Petkūno pasas. Jame nurodyta, kad vyras gimęs 1879 metais Kaune, nuolatinė gyvenamoji vieta – Plungė. Užsiėmimas – Plungės dvaro tarnautojas. Dar parašyta tautybė, tikėjimas, ūgis, plaukų spalva, ypatingos žymės.
„Džiaugiamės, kad dokumentai nesunyko, bet jų būklė nėra gera. Teks restauruoti ir konservuoti. Tokių, kokie yra, eksponuoti negalime. Dar turėsime išsiaiškinti, kaip tie dokumentai galėjo atsirasti pas G. Norvaišo mamą. Gavę tokių dovanų, visada turime užpildyti tam tikros formos dokumentus, nurodyti gautų daiktų istoriją“, – paaiškino A. Bakanauskas.
Dokumentus muziejui padovanojęs G. Norvaišas „Plungei“ minėjo, kad jo mama daug metų dirbo tuometiniame Plungės statybos technikume, kuris buvo įsikūręs Oginskių rūmuose, lietuvių kalbos dėstytoja ir kurį laiką netgi gyveno vienoje iš oficinų. „Mano mama visada domėjosi istorine, etnografine medžiaga ir ją rinko. Šiuos dokumentus jai atvežė vienas studentas. Atrodo, iš Šilutės. Taigi gali būti, kad tai buvo kažkas iš J. Petkūno palikuonių, kurie ir dabar tame krašte gyvena“, – sakė ŽNP direktoriaus pavaduotojas.