Šiemet Plungės miestas pasitinka garbingą sukaktį – rugsėjo 23 ir 24 dienomis Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia minės 90 metų jubiliejų. Naują mūrinę bažnyčią 1933 metų rugsėjo 24 dieną konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Bažnyčios kelias, nueitas per sudėtingas laiko sandūras, suformavo tvirtą pagrindą krikščioniškoms bendruomenės tradicijoms, išryškino jų vaidmenį brandinant ir saugant tiek liturginį bažnyčios gyvenimą, tiek ir dvasinį kultūros paveldą pačia plačiausia šio žodžio prasme.
Rengiant parodą „Plungės bažnyčia – neužgęstančios krikščioniškos meilės ir atminties lopšys“, pastebėtas unikalus reiškinys: nepaisant sunkmečių, akivaizdus ir tolygus Plungės bažnyčios kilimas bei vientisumas. Ją visada globojo Dievo apvaizdos akis, rūpinosi ir saugojo Plungės parapijiečiai, augino įtakingi Žemaitijos dvasininkai ir didikai.
Žinios apie Plungėje buvusias bažnyčias mus pasiekia iš XVI amžiaus. Bažnyčios steigimas ir jos aprūpinimas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareiga. 1570 m. vasario 10 d. valdovo paskirta fundacija Gondingos bažnyčiai, kuri vėliau, Europoje įsigalėjus reformacijai, atiteko evangelikams reformatams. Įtakos turėjo ir aplinkybė, kad tais pačiais metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas Plungės seniūniją užrašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) stalininkui Mikalojui Aleknaičiui Manvydui Dorohostaiskiui (apie 1530–1597), o pastarasis buvo vienas iš evangelikų reformatų lyderių. Apie susiklosčiusią nepalankią katalikams situaciją galima sužinoti ir iš 1590 m. Plungės bažnyčios dokumentų, kuriuose Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis rašė, jog Polocko vaivada Manvydas Dorohostaiskis katalikų bažnyčią pavertė evangelikų reformatų (kalvinų) maldos namais. Tačiau Lietuvoje katalikų bažnyčia atsilaikė prieš plintančią reformaciją ir sėkmingai atsinaujino iš vidaus.
Atvesti žmones katalikybėn – didelis Žemaičių vyskupo M. Giedraičio, įgyvendinusio Tridento Bažnyčios susirinkimo (vykusio 1545–1563) nutarimus, nuopelnas. Žinomas popiežių istorikas Ludwigas von Pastoras iš visų Žemaičių vyskupų tik apie vienintelį M. Giedraitį sakė, kad „jis grąžino Bažnyčiai beveik visą lietuvių tautą“. Ne išimtimi tapo ir Plungės parapijiečiai.
Antroji Plungės bažnyčia pastatyta 1617 metais – tai pirmoji Romos katalikų šventovė, kuriai privilegiją patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Zigmantas Vaza.
Bažnyčia ir joje įrengtas šoninis Šv. Jono Krikštytojo altorius pastatyti Plungės dvaro valdytojo, LDK iždininko, Žemaitijos seniūno (1619 m.) Jeronimo Valavičiaus (apie 1573–1636) ir jo pirmosios žmonos Elžbietos Goslavskos-Valavičienės (1586–1635) lėšomis.
Įdomus faktas: Valavičiai, atvykę į karaliaus jiems dovanotą Plungės dvarą ir Gondingos tijūniją, rado bažnyčią ir jos pastatus apgriuvusius, t. y., kaip jie sakė, „apleistą Dievo garbę“. Didikai iš gauto turto paaukojo bažnyčiai 20 margų žemės ir ant jos pastatė naują bažnyčią, kitus jai priklausančius trobesius, o Kapsūdžio kaimą Gondingos tijūnystėje (iš viso 47 valakus, 27 margus ir 6 šniūrus) su visais gyventojais, jų mokesčiais ir pyliavomis pavedė Plungės bažnyčios parapijos žinion. Klebonui paskyrė privilegiją iš gautų pajamų išlaikyti vikarą, mokėti algas bažnyčios tarnams, išlaikyti mokytoją, atkelti atlaidus; sekmadieniais ir švenčių dienomis aukoti šv. Mišias, teikti sakramentus ir kitus patarnavimus tikintiesiems. Viena iš sąlygų – klebonas turi gyventi Plungėje ir už sakramentų administravimą neturi teisės imti mokesčių, išskyrus aukas, kurias tikintieji laisvai aukoja.
Valavičiai karaliaus Zigmanto Vazos prašė patvirtinti jų aukas ir pavesti Plungės bažnyčiai. Kartu prašė iki jų mirties leisti Plungės klebonus paskirti ir pristatyti vyskupui patvirtinti. Tokį raštą 1617 m. rugpjūčio 9 d. Jeronimas Valavičius ir Elžbieta Goslavska-Valavičienė surašė ir savo ranka pasirašė.
Karalius Zigmantas Vaza visiškai patenkino Valavičių prašymą kaip labai svarbų ir jam pačiam brangų, nes kalbama apie Dievo garbę bei sielų išganymą. Raštas, pasirašytas Varšuvoje 1617 m. rugsėjo 13 d. paties karaliaus ranka ant pergamento, išsiųstas į Žemaičių vyskupystės archyvą Varniuose. Valavičiams suteikta teisė rūpintis bažnyčia, o po jų mirties ta teisė pasiliko pačiam karaliui.
