„Šventinamas į kunigus pasižadėjau, kad visada sutiksiu su vyskupo sprendimu – dirbsiu ten, kur mane paskirs. Duoto žodžio iki šiol laikausi ir einu ten, kur esu reikalingas“, – kalbėjo Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos administratorius, religijos mokslų magistras kunigas Aivaras Pudžiuvelis.
Kunigystės keliu žengia penkiolika metų
Taip jau atsitiko, kad klebonų kaita Tverų parapijoje pastaraisiais metais dažnesnė, nei įprasta. Pernai vasarą bendruomenė garbingai atsisveikino su kunigu doc. dr. Sauliumi Stumbra, kuris buvo paskirtas Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriumi, ir svetingai į savo šeimą priėmė naują dvasininką Eduardą Steponavičių. Dievo valia vos po kelių miestelyje praleistų mėnesių kunigas E. Steponavičius amžiams atgulė Tverų bažnyčios šventoriaus žemėn.
Sausio pabaigoje administruoti Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos paskirtas Rietavo Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios vikaru dirbęs A. Pudžiuvelis.
Gruodžio mėnesį, prieš pat Kalėdas, šis dvasininkas minės 16 metų kunigavimo sukaktį. Nuo 2003-iųjų, kai Telšių vyskupo Jono Borutos buvo įšventintas į kunigus, padirbėjo ne vienoje parapijoje. Dažniausiai Klaipėdoje: Dievui tarnavo Šv. Juozapo Darbininko, Marijos Taikos Karalienės, Šv. Kazimiero bažnyčiose. Rūpinosi ir Švč. Trejybės parapijos (Tauragė) tikinčiųjų sielovada. 2009 metais buvo paskirtas klebonu į Palangos dekanato Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, kur praleido penkerius metus. 2014-aisiais tarnystė Dievui kunigą A. Pudžiuvelį atvedė į mūsų kraštą – vyskupo J. Borutos paskyrimu jis klebonavo Medingėnų Švč. Trejybės parapijoje, aptarnaudamas ir Spraudžio bažnyčią. Rezidavo Rietave, tad prireikus padėdavo ir Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios klebonui. Vėliau buvo paskirtas vikaru į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, bet 2018 metų vasarą vėl grįžo į Rietavą, iš kur ir buvo pašauktas administruoti Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapiją.
Močiutė meldėsi, kad giminėje būtų kunigas
Kunigas A. Pudžiuvelis kilęs iš Kretingos. Jo tėvai nebuvo itin praktikuojantys katalikai. Paauglio sūnaus pareiškimas, kad, baigęs devynias klases, išvažiuos mokytis į Telšių vyskupijos licėjų, jiems buvo gana netikėtas.
„Tėvas, išgirdęs mano apsisprendimą, patyrė šoką ir kelias dienas net nesikalbėjo, o mama apsiverkė. Tik vėliau, jau kunigaudamas, sužinojau, jog močiutė iš tėvo pusės visada meldėsi prašydama, kad giminėje būtų kunigų. Jos noras buvo išgirstas“, – prisiminė klebonas.
Paklausė autoriteto patarimo
Dvasininko kelio pasirinkimui nemažos įtakos turėjo paauglio pažintis su kunigu Astijumi Kungiu. Supažindino juos bažnyčioje vargonininke anuomet dirbusi ir dabar tebedirbanti vyresnioji sesuo Lina. Kunigo gebėjimas skleisti tikėjimo žodį, jo paprastumas ir nuoširdumas labai sužavėjo penkiolikmetį. Pasipasakojęs dvasininkui, kad norėtų kuo greičiau išvažiuoti iš namų, tik dar nežinąs, kur mokytis, sulaukė patarimo stoti į neseniai atidarytą vyskupijos licėjų.
Nors pirmasis mėnuo naujoje vietoje buvo ypač sunkus, pamažu priprato prie griežtos drausmės ir licėjaus. Čia besimokydamas subrendo kaip būsimasis kunigų seminarijos studentas. Asmeninę krizę dėl gyvenimo kelio pasirinkimo išgyveno trečiame seminarijos kurse, bet po jos noras užsivilkti kunigo sutaną tapo tik stipresnis.
Pomėgiai
Kunigas Aivaras labai domisi Antrojo pasaulinio karo istorija. Jis skaito knygas, žiūri filmus apie karinį konfliktą, pareikalavusį daugiausia aukų. Kaip didžioji dalis lietuvių neabejingas krepšiniui ir yra „Žalgirio“ komandos sirgalius. Mokyklos laikais ir pats sportavo, tiesa, rimčiau futbolo nei krepšinio aikštelėje.
Į naują paskyrimo vietą atvyko su katinu
Į Tverus dvasininkas atvažiavo ne vienas. Kartu su juo naujoje klebonijoje turės apsiprasti ir augintinis – Siamo veislės katinas Ramzis.
„Nebuvau didelis gyvūnėlių mylėtojas, bet neseniai pajutau, kad noriu augintinio. Taip pas mane atsirado katinas. Greitai tapome draugais, o dabar net neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be jo“, – atviravo klebonas, o tuo tarpu jaunas, vos septynių mėnesių, katinas nagais bandė įveikti duris, už kurių buvo uždarytas, kol namuose yra svečių.
„Noriu, kad kiekvienas bažnyčioje jaustųsi laukiamas…“
Dvasininkas sakė, jog atvažiuodamas į Tverus žinojo tik tiek, kad parapija labai „gyva“. „Dalyvauju bendruomenėje vykstančiuose renginiuose, taip po truputį susipažįstu su parapijiečiais. Dabar jau žinau, kad bendruomenė labai šilta, žmonės malonūs – pasitinka su šypsenomis veiduose. Mano tikslas – tapti čia savam. Noriu, kad kiekvienas galėtų prieiti, kad bažnyčioje jaustųsi laukiamas, suprantamas“, – kalbėjo A. Pudžiuvelis.
