Nors kalendoriuje dar žiema, bet už lango jau pavasarėja. Norisi tikėtis, kad patyliukais išėjusi žiema jau nebegrįš su trenksmu. Šventė ne tik sielai, bet ir piniginei – vis mažiau reikės atiduoti už šildymą. Kuo dar galėtume pasidžiaugti šiomis dienomis? Ko gero, kiekvienam savaip. Vieni džiaugiasi dailiojo čiuožimo poros pasirodymu žiemos Olimpinėse žaidynėse, kiti galbūt gausiu pretendentų į prezidento postą būriu. Asmeniškai man daugiausiai džiaugsmo kelia artėjanti šiluma. Gerai, kai yra kuo džiaugtis.
Vargu, ar Ukrainoje žmones taip pat džiugina artėjantis pavasaris. Net nesusijusio su šia valstybe dėmesį kausto ir suklusti verčia žinios apie ten vykstančius kruvinus neramumus. Gal nesuklysiu sakydama, kad mano kartos ir vyresni žmonės prisimena 1991-ųjų sausio 13-ąją Lietuvoje. Tada, dar būdama vaikas, iš savo tėvų apie vykstančius neramumus išgirdau tik viena – karas. Aiškiai prisimenu, kad labai bijojau. O dabar, kai jau praėjo daugiau nei du dešimtmečiai, savo vaikams tegaliu pasakyti tiek pat – Ukrainoje vyksta karas.
Nesu nei politikė, nei kariškė, nei valdžios atstovė, todėl niekaip nesuprantu – negi aklas užsispyrimas nenusileisti vertas žmonių aukų? Šiuo atveju sutinku su posakiu: „Geriau bloga taika, nei geras karas“. Juolab kad posūkio į gera tikėjosi dauguma, bet… Neramumų rezultatas, remiantis internetiniu portalu „Delfi“, trečiadienį jau buvo 26 žuvusieji, 1 000 sužeistųjų, tarp jų ir trys nepilnamečiai. Nesuvokiu, kurių galų reikia vaiką temptis ten, kur šaudo, muša?
Vargu, ar tai paskutinės aukos, nes „Delfyje“ rašoma: „Ukrainos gynybos ministras Pavelas Lebedevas įsakė siųsti į Kijevą 25-ąją Dnipropetrovsko desantininkų brigadą“. O apie derybas tarp konfliktuojančiųjų, deja, kol kas nieko negirdėti. Nesu uoli katalikė, bet, ko gero, reikėtų melstis, kad Ukrainos valdžiai Dievulis apšviestų protą.
Na ir dar apie karą, tik šį kartą pareikalausiantį kitokių aukų – kiaulių. Visai neseniai Lietuvoje dėl dviejų sumedžiotų afrikiniu kiaulių maru užsikrėtusių šernų, paskelbtas nuosprendis šiems šeriuotiesiems gyvūnams. O štai dabar paaiškėjo, kad liūdnas galas gali ateiti ir aksominių nosyčių savininkėms – kiaulėms. „Antradienį Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius pasirašė įsakymą dėl buferinės afrikinio kiaulių maro zonos išplėtimo. Į šią zoną patenka Alytaus miesto savivaldybė ir septynios iš vienuolikos Alytaus rajono seniūnijų. Buferinėje afrikinio kiaulių maro zonoje kiaulių laikytojai, neįsirengę biologinės saugos priemonių, turės jų atsisakyti“, – rašoma „Delfi“.
Alytų ir Plungę skiria tik apie 300 km, tad ar kas gali garantuoti, kad ir pas mus nereiks likviduoti kriuksių?