Plungiškiams žinomas jaunasis futbolininkas, vaikų futbolo klubo „Žiogeliai“ kapitonas, Lietuvos rinktinės narys Audrius Laučys jau dvejus metus gyvena ir sportuoja Londone. Ten – Jungtinės Karalystės sostinėje – šešiolikmetis siekia savo svajonės tapti profesionaliu futbolininku. Džiugu, kad jam puikiai sekasi.
„Plungei“ apie Audrių ir jo pasiekimus svečioje šalyje papasakojo dabar taip pat Londone gyvenantis, bet neseniai gimtojoje Plungėje atostogavęs jo tėtis Gintaras Laučys.
Anot Gintaro, jo jaunesnysis sūnus Audrius futbolo treniruotes klube „Žiogeliai“ lankyti pradėjo būdamas pradinukas. „Vaikas norėjo sportuoti, bet tikrai nesakėme, kad turi lankyti būtent futbolą. Pats rinkosi“, – pasakojo sportininko tėtis. Be to, tuo pat metu berniukas dar ir Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą lankė – grojo smuiku. Ir taip – dvejus metus: parbėgęs iš meno mokyklos, pasidėdavo smuiką, apsivilkdavo sportinius marškinėlius ir lėkdavo į treniruotes.
Tėvai, pastebėję, kad sudėtinga suderinti pamokas meno mokykloje ir treniruotes klube, vaikui liepė rinktis vieną iš užsiėmimų. „Jam sekėsi ir groti, ir sportuoti, bet širdis, matyt, labiau linko prie futbolo, nes jį ir pasirinko“, – kalbėjo Gintaras.
Panašu, kad pasirinko taikliai, nes netrukus treneriai tėvams ėmė sakyti, kad Audrius – geras futbolininkas, kad turi galimybių daug pasiekti. „Mano vaiko gabumus pirmieji įžvelgė treneriai Alvydas Viršilas ir Viktoras Vaitkus. Iki šiol esu jiems dėkingas, kad stengėsi dėl mano sūnaus, kad neleido jam sustoti. Abu jie – griežti, bet teisingi, sakyčiau“, – sakė sportininko tėtis.
Žaisdamas „Žiogeliuose“, Audrius daug pasiekė ir buvo pastebėtas kaip perspektyvus sportininkas, be to, jis buvo ir komandos kapitonas, labai rezultatyvus žaidėjas. Būdamas 12-13 metų, vaikinukas pradėjo dairytis ir į užsienį – pabuvojo bei savo jėgas išbandė Liverpulio, Mančesterio (Jungtinė Karalystė) futbolo mokyklose. Žinoma, ten jam patiko, juolab, kad „kvepėjo“ didele sportine karjera.
Gintaro teigimu, sūnui buvo siūloma pasilikti Lietuvoje, bet prieš dvejus metus buvo nuspręsta, kad kur kas geresnės perspektyvos jo laukia užsienyje, tiksliau – Anglijoje. Audrius savo komandos draugus paliko 2011 metais. Lydimas tėčio, jis persikėlė į Londoną, kur treniruojasi ir rungtyniauja trečios pagal pajėgumą Anglijos futbolo lygos klubo „Brentford“ akademijoje.
Netrukus į Angliją išvyko ir Audriaus mama bei vyresnysis brolis Aurimas. Taigi paskui „žiogelio“ Audriaus svajonę į Jungtinę Karalystę patraukė visa jo šeima.
Gintaras sako, kad jo sūnui ir Londone puikiai sekasi. Vaikinas pamažu, bet labai ryžtingai ir atkakliai kopia link tikslo tapti profesionaliu futbolininku. Didžioji svajonė – premjer (pirmoji) lyga. „Ir aš tikiu, kad Audrius tą svajonę kada nors įgyvendins“, –
sakė tėtis.
Plungiškio teigimu, jo sūnus pinigų iš futbolo kol kas neuždirba, bet turi Londone garsų agentą, yra pastebėtas, kaip perspektyvus žaidėjas, tad gali būti, kad ateityje pasirašys kontraktą su kuriuo nors klubu. Dabar Audrius – „Brentfordo“ klubo akademijos studentas. Baigęs ją, vaikinas, jei nepasirašys kontrakto, galės dirbti treneriu. Bet tai – tik atsarginis variantas. Tikslas – žaidimas. „Audrius, nors jam tik šešiolika metų, jau kviečiamas žaisti už vyrų komandą. Aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai nekviečiami, o jis – taip. Tai, manau, geriausias įrodymas, kad jo gabumai ten pastebimi ir vertinami“, – mano Gintaras.
O į Lietuvą jis neviliojamas? G. Laučio teigimu, neseniai Audrius buvo grįžęs į Lietuvą ir žaidė už savo amžiaus rinktinę. „Turiu pripažinti, kad ir mane, ir sūnų nemaloniai nustebino čionykštis požiūris į sportininką. Mat Audriui dėl traumuotos kojos reikėjo specialistų pagalbos, bet jis jos nesulaukė. Buvo pasakyta, kad Lietuvoje tokios paslaugos nepriklauso, čia jums –
ne užsienis. Ten apie sportininką, jei jis reikalingas klubui ar komandai, tiesiog šokinėjama“, – prisiminė plungiškis.
Ar Laučių šeima planuoja grįžti į Plungę, o gal visam laikui liks Londone? „Manau, Audrius savo ateitį sieja su šia šalimi. Kur liks kompiuterines technologijas studijuojantis Aurimas, dar neaišku. O mes su žmona, manau, grįšim į Plungę, gal įsigysim sodybą kaime“, – svarstė Gintaras.
Beje, kol gyveno Plungėje, Gintaras sako futbolo liga tikrai nesirgęs. Dėl per televiziją transliuojamų rungtynių naktimis nesikeldavo ir čempionatų tvarkaraščių nesekdavo. Krepšinis jam patikdavęs labiau nei futbolas. O dabar… „Dabar tiesiog gyvenu futbolu. Bijau, kad esu didesnis šios sporto šakos gerbėjas nei sūnus. Žinau, kada Audriui treniruotės, nepraleidžiu nė vienų rungtynių ir visa tai man – lyg koks užkratas. Apskritai visa Anglija futbolu serga ir vien dėl tos „ligos“ šioje šalyje būtų verta gyventi“, – pokalbį baigė plungiškis.
