Kiekvieną vasarą stengiamės parašyti apie žmones, kurie myli grožį ir kuria jį savo gyvenamojoje aplinkoje. Šį kartą nutarėme pasižvalgyti po ūkininko Juozo Gaudiešiaus sodybą. Atvykę į Gudalius, sutikome įdomų pašnekovą, kuris atvirai papasakojo apie meilę gamtai ir norą „paskutinius sekmadienius nugyventi kaip reikiant“.
Į tvenkinį įbridęs kiemas
Daugėdų seniūnijos sudaryta gražiausiai tvarkomų sklypų apžiūros-konkurso komisija nusprendė J. Gaudiešiaus sodybą pripažinti gražiausiai 2018 metais tvarkoma Daugėduose.
Sudomino tai, kad grožį puoselėja vienišas vyriškis. „Matyt, komisija nominaciją skyrė „avansu“, norėdama paskatinti tvarkingą žmogų dar labiau puoselėti aplinką“,– nusprendžiau važiuodama į Gudalius. Sustojusi prie dvibutį namą juosiančios gyvatvorės, ypatingo grožio neįžvelgiau, tačiau vaizdas, atsivėręs kitapus namo, nustebino.
Sunku jį nupasakoti. Įsivaizduokite kiemą, įbridusi į ramiai snūduriuojantį Daugėdų tvenkinį, kitapus mojančius beržus, ramiai siūbuojančias rudas ajerų „kepures“. Natūralų peizažą papildo šeimininko sukaltas lieptas, prie jo pririšta valtis ir į krantą lipančios senovinės lietuvių darželių gėlės.
Besižavint reginiu, prisistatė ir šeimininkas J. Gaudiešius. Iš karto kviečia prie mažesnio tvenkinio kieme. „Čia kažkada buvo pelkė. Iškasiau prūdą, ir problema išsisprendė. Tik gaila, kad niekaip nespėju sutvarkyti šlaitų. Kada nors čia tikrai bus labai gražu: apdėsiu krantą akmenimis, padarysiu suolelį ir kalbėsiuosi su karosais. Prileidau jų praėjusiais metais – štai kokie užaugo, – rodo šeimininkas paviršiuje plaukiojančias žuvis. – Prisodinau čia gėlių visokių – ir daugiamečių, ir vasarinių. Kaip jos šiemet žydėjo, kas čia darėsi! Kas rytą eidavau žiūrėti, koks žiedas per naktį prasiskleidė. Labiausiai žavėjo lelijos: įvairiausių jų turiu – vienas parduotuvėje, kitas turguje pirkau, o ir kaimynės atneša iš savo darželių. Kaip moku, taip sodinu. Bet, matyt, ranka mano lengva – prigyja viskas, ką į žemę įkišu“.
„Gal ir atrodau šiek tiek keistas…“
Apžiūrėję sodybą, susėdome pasikalbėti. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad gudališkis – ne visai paprastas žmogus. „Gal ir atrodau šiek tiek keistas – ne visi juk su savo augalais kalbasi ar juos palaimina. Tikiu Dievą, prireikus prašau Mergelės Marijos pagalbos. Įvairiausių nutikimų man yra gyvenime buvę. Esu įsitikinęs, kad žmogus iš aukščiau nukreipiamas ten, kur jis turi būti“, – svarstė vyras.
Sodina savo mišką
J. Gaudiešiaus tėviškė – Milašaičiai, o Gudaliuose jis gyvena nuo keturiolikos metų. Atsikėlė čia su mama, broliu ir seserimis, kai tėvai išsiskyrė, ir iš karto išėjo dirbti į fermas – šeimoje buvo šeši vaikai, kažkas turėjo mamai padėti.
Kaime gimęs ir augęs, jautė ypatingą ryšį su gamta. „Miškas man – kažkas švento. Įėjęs į jį visada pasisveikinu, išeidamas pamoju. Medžiai – mano broliai. Dvidešimt metų jiems skiriu savo gimtadienius. Kažkada vienišas žmogus, kuriam padėjau senatvėje, paliko man šešis hektarus pievų prie miško, kur kažkada buvo malūnas. Ne itin derlinga ta žemė atrodė, todėl nusprendžiau ją užsodinti. Kasmet, artėjant gimtadieniui, pasirūpinu sodinukų ir balandžio 14 dieną išvažiuoju sodinti savo miško. Pirmieji berželiai jau aukšti – dangun stiebiasi, o aš vis dar sodinu. Gražiai prigijo ne tik beržai, bet ir pušys, eglės, juodalksniai. Tenka jaunuolyną paretinti. Kai kurie žmonės nesupranta, dėl ko aš taip plėšausi. Kvailina, sakydami, kad nė vieno medžio aš iš ten nebenusikirsiu. O man atrodo, kad pasodinti daug svarbiau nei nukirsti. Juk ir taip išpjauname daugybę medžių malkas ruošdami. Medis – ne gėlė, dešimtmečių reikia, kad jis užaugtų, todėl, pamačius kokį nulaužtą medelį, man net plaukai stojasi. Taip pikta“, – atviravo vyriškis.
Bitės skrenda paskui
J. Gaudiešiaus meilė gamtai nesumenko net po nelaimingo atsitikimo, vos nepareikalavusio jo gyvybės. „Kirtome griūvantį medį, neapsižiūrėjome – ir atsidūriau po juo. Tada buvau vos trisdešimt trejų. Gydytojas sakė, kad išgyvenau per stebuklą. Koja buvo taip sužalota, kad maniau niekada nebegalėsiąs dirbti. Kaip tik tuo laikotarpiu ir šovė galvon mintis užsiimti bitininkyste“, – pasakojo ūkininkas.
Kaip rūpintis medaus nešėjomis, Juozas išmanė, mat nuo pat vaikystės giminaičio bityne sukinėjosi. Šiandien turi 12 bičių avilių, pilkosios darbininkės šeimininkui daug medaus suneša. Šią vasarą iš kiekvieno avilio po 60 litrų jau išimta. Medus – brangus produktas, tačiau Juozas jo nepardavinėja. Tai vienam, tai kitam kaip dovaną ar atlygį už gerą darbą išdalija.
Bitininkas dėkingas bitutėms už medų, nepyksta, jeigu kada jam įgelia. „Juokauju, kad aš einu, o bitės paskui mane skrenda. Tai vienur, tai kitur spiečių pamatau. Pagaunu paklydėles, suleidžiu į avilį, o jos noriai jame įsikuria. Vieną vėlyvą rudenį pagavau spiečių, o avilio neturiu. Įkurdinau šeimyną tokiame išskaptuotame liepos rąste – maniau, neišgyvens. O jų stiprių būta, sėkmingai peržiemojo ir man medumi atsidėkojo. Rūpinuosi aš savo medaus nešėjomis. Diena prie ūkio darbų prabėga, o avilių rėmelius tenka naktimis dirbti“, – pasakojo daugėdiškis.
Svajoja apie elniukus
Juozo tvartuose penisi penkios kiaulės, pievose ganosi trisdešimties avių bandą, keletas mėsinių galvijų. Ūkininko žemė kitapus kelio, tad viskas po ranka. Dar keturiolika hektarų daugėdiškis Užpelių kaime turi, tačiau ją išnuomojo kitiems, mat seserys leido ūkininkauti joms priklausančioje žemėje. Anksčiau gudališkio ūkyje buvo trys arkliai, dabar vienas likęs. Arklys – pagrindinis padėjėjas darbuose, mat jokios technikos ūkininkas neturi. Kaip pats sako, gyvenime net nebuvo įgijęs teisės vairuoti transporto priemonės. Į miestą Juozą sesuo ar kaimynai nuveža, o po apylinkes jis arkliuku važinėja. „Neįsivaizduoju ūkininkavimo be arklio, nors dabar mažai kas juos belaiko. Dar norėčiau nusipirkti elniukų. Paleisčiau prie sodybos, kaip gražu būtų! Vaikai pro šalį eidami galėtų džiaugtis“, – dalijosi svajonėmis ūkininkas.
Šauna ne į bet ką
Apie medžius, gėles, išgelbėtas ir užaugintas sužeistas stirnas vyras galėtų pasakoti ir pasakoti. Todėl neištveriu nepaklausiusi, kaip meilė gamtai derinasi su jo pomėgiu medžioti. „Dešimt metų esu medžiotojų būrelio narys, bet šaunu tikrai ne į bet ką. Gyvenime nesu sumedžiojęs patelės stirnos. Negerai, bet ir dabar, kai dėl plintančio kiaulių maro privalome naikinti šernus, negaliu šauti į šernę su vaikais“, – neslėpė J. Gaudiešius.
Norėtų sutikti gamtą mylinčią moterį
Juozas išpuoselėtoje sodyboje gyvena be moters. Kaip pats sakė, prieš maždaug penkerius metus oficialiai išsiskyrė su savo žmona, nors iš tiesų šeimos buvo nelikę jau daug anksčiau. Sūnaus Juozo nebėra, o dukra Liana ir anūkė Ema gyvena Anglijoje.
Darbuose paskendęs ūkininkas sako vienatvės nejaučiąs ir gyvenimo draugės per daug neieškantis, bet gera moteris jam nepamaišytų. „Šešiasdešimtmetis jau netoli. Kiek tų sekmadienių man belikę. Norėtųsi juos nugyventi taip, kaip reikia. Jeigu atsirastų gera, gėles, medžius mylinti moteris, kuri norėtų būti šalia, būtų daug linksmiau“, – prisipažino vienišas vyras.
