Girėniškis 77-erių Benas Liutinskis – laimingas: pagaliau jis įgyvendino savo svajonę – pastatė bendruomenei koplyčią. Po medžiais prisiglaudusius medinius Dievo namus šeštadienį prieš Sekmines pašventino ir pirmąsias šv. Mišias aukojo Rietavo parapijos klebonas Antanas Gutkauskas.
B. Liutinskis yra tikras girėniškis, gimęs nuošaliame kaimo vienkiemyje. Nors gyvenimo kelias trumpam ir buvo nuvedęs toliau nuo tėviškės, širdimi nuo jos vyras niekada nebuvo nutolęs.
Beno tėvas, iš kurio sūnus perėmė ne tik vardą, bet ir tikėjimą Dievą, buvo Rietavo bažnyčios maršalka. Tai jo rūpesčiu senoji Girėnų koplytėlė iš kaimo centro buvo perkelta į kapines Stumbrėse. B. Liutinskis prisiminė, kaip kolūkio valdžia, spaudžiama partijos „viršūnių“, ragino vietinius gyventojus religinį statinį nugriauti, siūlė traktorininkams 50 rublių, jeigu „netyčia“ traktoriumi ją kliudys. Tokių bedievių neatsirado. Galiausiai leista koplytėlę iškelti į saugesnę vietą, kur ji sulaukė ir šių dienų.
Mintis senosios vietoje Girėnuose pastatyti naują koplyčią gimė nepriklausomos Lietuvos metais. Nors ši žemė jau buvo privati, priklausė girėniškių Stankevičių šeimai, jie sumanymui neprieštaravo. Tad greitai kaimo tikintieji ir vėl turėjo vietą, kur galėtų susirinkti per gegužines pamaldas.
„Jeigu oras gražus – gerai, o jeigu lietus, vėjas… Pasitarėme, kad reikia pastoginės. Surentėme „balaganą“ iš medžio plokščių ir plėvelės. Praėjo metai, antri, ir mūsų pastoginė pradėjo byrėti, o ir koplytėlė ant lauko stovėdama ėmė „plisti“. Pasitarėme ir nusprendėme, kad reikia ne pastoginę remontuoti, o koplytėlę integruoti į didesnį statinį – pakišti po stogu. Skaičiavome visi, kiek gali toks statinys kainuoti. Galiausiai paprašiau žmonių, kad man patikėtų statybas. Sutarėme: pastatysiu, o paskui bendruomenė sudės pinigėlius. Pagal profesiją esu traktorininkas, bet ir su medžiu, ir su mūru moku dirbti. Pats projektavau, pats stačiau. Girėniškiai, pamatę, kad išeis visai neblogas statinys, pradėjo nerimauti, kiek tai kainuos. Raminau kaimynus, žadėjau nuolaidėlę padaryti. Bet, kaip sakoma, geriausios mintys ateina dirbant. Per trejus statybos metus ir sugalvojau, kad iš žmonių nieko neprašysiu, kad koplytėlė bus mano padėka kaimui. Juk kolūkiams yrant aš iš privatizacijos nemažai naudos gavau. Turtų nesusikroviau, bet vis tiek…“ – pasakojo girėniškis.
Pasitaręs su bendruomene, su klebonu A. Gutkausku sutaręs koplyčios atidarymo datą, gegužės 30 dieną B. Liutinskis pakvietė visus į koplyčios šventinimo ir atidarymo iškilmes. Jaudinosi: ar susirinks žmonių, kaip jie įvertins jo įdėtą darbą? Visiškai be reikalo – medinių Dievo namų atidarymas tapo svarbiu įvykiu, sutelkusiu visą kaimą. Į iškilmes susirinko ne tik bendruomenė – atvažiavo ir būrys svečių.
Klebonas A. Gutkauskas pašventino koplyčią ir aukojo šv. Mišias. Melstasi už mirusiuosius, kuriems B. Liutinskis įsipareigojo statydamas religinį pastatą: Domicelę ir Stanislovą Balčiūnus, Kazimierą ir Antaną Šimkus, Bronislavą ir Julijoną Tolius, Vandą ir Stanislovą Tolius, Antaną Kalnių, Albiną Baitį ir jo tėvelius Agnę ir Beną Liutinskius.
B. Liutinskis padėkojo girėniškiams, padėjusiems pradėti ir užbaigti statybos darbus, Stankevičių šeimai už tai, kad leido savo žemėje statyti koplyčią.
Daug gražių žodžių tądien sulaukė ir jis pats.
Už tai, kad Girėnuose atsirado koplyčia, jos statytojui, Rietavo bažnyčios pastoracinės tarybos nariui dėkojo klebonas A. Gutkauskas. Dvasininko dovana kaimui – šventųjų paveikslas.
Už puikią dovaną kaimui B. Liutinskiui dėkojo meras Antanas Černeckis. Jis džiaugėsi, kad savivaldybėje gyvena tokių nesavanaudiškų ir nuoširdžių žmonių.
Žmogų, nudžiuginusį visą bendruomenę, sveikino Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, įteikdamas iš Italijos parvežtą relikviją ir knygą apie Rietavą. Gėlių žiedais už bendruomeniškumą B. Liutinskiui dėkojo seniūnas Tomas Daukšas, bažnytinių organizacijų atstovai, Girėnų seniūnaitis Vaclovas Mickevičius. Svečias iš Seimo koplyčios statytojui dovanojo Vyčio ženkliuką.
Atidarymo iškilmės užbaigtos pasisėdėjimu prie vaišių stalo.
Vėliau mūsų kalbintas koplytėlės statytojas prisipažino: „Dabar mano siela rami. Nors dar turiu koplyčioje nebaigtų darbų – jų nebe daug. Per tuos trejus metus, kol buvau paskendęs statybų rūpesčiuose, visiškai apleidau savo namus, dabar teks susitvarkyti. Prilinkėjo man žmonės sveikatos, stiprybės, energijos. Įvertino mano darbą, įkvėpė nuotaikos. Galėsiu imtis ir kitų planų įgyvendinimo, nes dar turiu minčių, kaip galėčiau pradžiuginti mūsų kaimo gyventojus.“
