Ant mano rašomojo stalo guli nauja knyga. Nors jau praėjo kelios savaitės, ji dar tebekvepia spaustuve.
Tenka prisipažinti, šį pavasarį, kai pirmą kartą išgirdau apie ketinimą, galimybę išleisti mūsų kraštiečio ir, drįstu sakyti, kolegos Vytauto Gedgaudo pirmą bei vienintelę knygą, pagalvojau, kad tai bus kada nors, ateityje, nes žinojau, koks darbas laukia šio leidinio sudarytojos ir Gedgaudų šeimos archyvo „paveldėtojos“ Jolantos Mažylės.
Kai Jolanta gyvai ar telefonu pasakojo, su kokiais išbandymais susiduria, kokiame darbų etape yra įstrigusi ar jau, laimei, iš jo pajudėjusi, ne vieną kartą pagalvojau: tik tokiam charakteriui, tokiam žmogui gali būti skirta ši sunkiai įveikiama užduotis – iš rankraščių lapų, užrašų, užuominų ir archyvinių liudijimų PADARYTI knygą.
PAVASARIS
Gegužės 7-ąją, kai švenčiama Spaudos atgavimo diena, kai į Mažeikius atvažiavo Lietuvos žurnalistų sąjungos žvaigždynas, kai buvo pristatyta Vytauto Gedgaudo paroda, kurią taip pat parengė doc. dr. J. Mažylė, kai Audronei Kosciuškienei ir Justinui Lingiui už TV laidų ciklą „Viltis abipus Atlanto“ buvo įteikta Vytauto Gedgaudo vardinė premija, ne vienas mažeikiškis manęs tyliai paklausė: kodėl mes iki šiol apie šį kraštietį nieko nežinojome?
To paties galėjau paklausti ir savęs. Atsakymų sugalvojau visokių. Gal dėl to, kad mūsų brolija mažiau pastebima? Gal niekam iš vietos kraštotyrininkų neužkliuvo, kad pirmasis Prancūzijos svetimšalių legiono karys lietuvis ir JAV išeivijos lietuvių laikraščio „Dirva“ redaktorius kažkada su tėvais gyveno Tirkšliuose, mokėsi Viekšnių progimnazijoje ir Mažeikių gimnazijoje?
- Mažylė, Tirkšliuose ieškojusi Gedgaudų namo ir galvojanti apie Viekšnių bei Mažeikių gimnazijų archyvus, o gal net tų laikų liudytojus, kalbėjo, kad jos tikslas – sugrąžinti V. Gedgaudą į jo kraštą. Jos nuomone, liudijimai apie visus kraštiečius: ir išeivius, ir Lietuvoje gyvenusius žmones – turi būti sukaupti ten, kur jų gimtinė. Tai ne šiaip žodžiai – Mažeikių muziejaus archyvai pasipildė vertingais dokumentais, gaila tik, kad garbingi Prancūzijos apdovanojimai, kurių kažkada nusipelnė mūsų kraštietis, bus saugomi Nacionaliniame muziejuje.
Tiek apie atmintį, praeitį – tą, kurios savyje iki šiol neradome ir kurios studentai, tyrinėjantys žurnalistikos istoriją, galės ieškoti jau Mažeikiuose.
RUDUO
Dabar, kai pamažu skaitau V. Gedgaudo „Pirmyn arba mirk“ (lėtai – nes tekstas reikalauja susikaupimo, o kartkartėmis – verčia valdyti emocijas), galvoju, kad ši knyga pasirodė lyg specialiai jai numatytu laiku.
Trys jauni lietuvaičiai, atostogų išvažiavę į Prancūziją, atsidūrė tarp Antrojo pasaulinio karo girnapusių.
Kelio atgal lyg ir nėra, svetimšalių Paryžiuje niekas ilgai nelaikys. Sprendimas – stoti į Svetimšalių legioną.
Nieko nenoriu perpasakoti, geriau įsiskaitykime į dvi V. Gedgaudo tekstų ištraukas. Beje, reikia padėkoti knygos sudarytojai už tekstų autentiškumą, galimybę prisiliesti prie tų laikų žodyno, stilistikos ir, kaip J. Mažylė sako, rašymo kultūros, kuri lietuvių diasporoje tarsi sustingo ir užsikonservavo.
Knygą pristatęs karo istorikas prof. Valdas Rakutis teigė, kad skaitytojai atsirinks, kas jiems priimtina, kas galbūt ir ne.
Bet tam, kad pasirinktum, KNYGĄ reikia SKAITYTI.
SUSITIKIMAS
Lapkričio 29 d., antradienį, 14 val. Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos salėje vyks Vytauto Gedgaudo knygos „Pirmyn arba mirk“ pristatymas. Mažeikiškiai, tirkšliškiai, viekšniškiai bei visi kiti galės (jei norės) įsigyti šią knygą ir pagaliau susipažinti su iki šiol mažai žinomu kraštiečiu, kurio vardu šalies žurnalistai pavadino šiuos metus.
Vytauto Gedgaudo knyga Pirmyn arba mirk – unikali, tai vienintelis mums likęs liudijimas apie saujelės lietuvių kovą su nacizmu Antrojo pasaulinio karo metais Prancūzijos svetimšalių legiono gretose.
Knyga išskirtinė ir tuo, kad į ją sudėti, deja, autoriaus nespėtų baigti atsiminimų fragmentai, karo reportažai, rašyti retomis atokvėpio tarp mūšių akimirkomis ir siųsti išeivių spaudai, bei straipsniai, į kuriuos, trumpam atidėjęs į šalį ginklą, V. Gedgaudas suguldė savo apmąstymus apie okupuotos tėvynės likimą ir jos ateitį.
Prof. dr. Remigijus Misiūnas
Doc. dr. Jolanta Mažylė iš užmaršties prikelia nebe pirmą tekstą, savo eilės laukusį kelis dešimtmečius. Toks jau yra kai kurių žmonių nebaigtų darbų likimas: žmogus vis ruošiasi atminimus papildyti, padailinti, kol netenka Dievo duotų dovanų, ir lieka unikalūs prisiminimai ant vienetinio popieriaus lapo dokumentų ar kitokių popierių krūvoje, visiškai priklausomi nuo paveldėtojų išprusimo ir geranoriškumo.
Bet kokiu atveju J. Mažylei pavyko išsaugoti ypatingą Antrojo pasaulinio karo liudijimą, kuris suras savo vietą tarp Lietuvos karių, tarnavusių svetimose kariuomenėse, atsiminimų. Dėkingi skaitytojai atsirinks, kas jiems priimtina, kas galbūt ir ne, tačiau praeitis visada kažko mus išmoko, nuo kažko apsaugo, kažkuo praturtina.
Prof. dr. Valdas Rakutis
Jūs negalite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi vienišas. Štai mano svarbiausias šio laiško tikslas – pašalinti tą vienišumą. Ar tai prancūzų kariuomenėje, ar tai amerikinėje yra priimta, kad kariai susiranda kokiu nors būdu pažįstamas ar tai jaunas, kurios pavaduoja seseris ar mylimąją, ar tai pagyvenusias, kurios atstoja motinas, rašo joms laiškus, kai kurie išgraviruoja jų vardus savo kulkosvaidy ar mašinoje, iškala akmenyje apkasuose ir, gavę laiškus, praneša šią linksmą žinią draugams šokinėdami ir verkdami iš džiaugsmo.
Aš noriu Jūsų prašyti padėti man surasti panašią mairraine (krikštamotę – pranc.).
Gal Jūs galėtumėte duoti mano antrašą kokiai lietuviškai šeimai, su kuria aš galėčiau susirašinėti.
Laiškas iš Maroko, Naujienos, 1943 m. rugpjūčio 28 d.
Karas tai nėra angelų darbas. Tai barbariškumas ir griovimas. Jis reikalauja kraujo ir visad jauno. Ir visad šviežio. Ir tarp jo raudonų rankų šitas gyvybės vynas yra mirties vynas.
Karas yra sunkus. Negailestingas. Jis dažnai atima iš vienų viską ir praeina pro kitus, jų nepaliesdamas. Dar geriau, kai kuriems jis suteikia galimybę pasisekime ir praturtėjime.
Ar galima sukliudyti šiam neteisingumo smūgiui? Ar galima įvesti tvarką šitame chaose? Ar galima įgyvendinti teisingumą ten, kur vyrauja vien jėga?
<…>
Iš lietuvių išeivių karas reikalauja dvigubai. Už vandenyno yra pavergta Lietuva ir čia, Amerika, kovoje. Jie turi atlikti savo tautišką pareigą, kurią jiems uždeda tėvynė, ir piliečio pareigas, kurių prašo Amerika.
Daug iš lietuviškų šeimų – ar tai sūnus, ar duktė tarnauja po žvaigždėta vėliava. Nemažai jų jau praliejo kraują prieš vokiečius ar japonus. Bet neužmirškim, kad dar daug aukų karas pareikalaus. Kiti, kurie nėra aktyvūs karo dalyviai, turi neužmiršti, kad jiems yra uždėtos pareigos. Jie neturi pasilikti nuošalyje kelio, kuriuo praūžia uraganas, ir nebūti vien spektaklio žiūrovais.
Karas iš mūsų reikalauja kentėjimo,
kraujo ir net gyvybės, Dirva, 1944 m. birželio 16 d.
