Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Virkšų kaime gyvenanti Rita Fiodorova, paklausta, ar neįsižeidžia, kai ją kas pavadina ragana, linksmai atsako: „O ko turėčiau įsižeisti? Man tai gražiausias komplimentas – juk aš ir esu ragana“. Tiesa, Rita sakėsi esanti baltoji ragana ir su juodąja magija, piktais burtais ar užkeikimais jokių reikalų neturinti.
Sena kaimo sodyba, kurią Rita su vyru Valteriu įsigijo prieš kokį dešimtmetį, pilna raganiškų atributų: ir šluota prie durų pastatyta, ir kažkoks kipšiukas pro kaminą dairosi, ir ant pašto dėžutės raganaitė tupi. O ką jau bekalbėti apie kambarius – visur pilna mažesnių ir didesnių dekoratyvinių raganų, knygų būrėjai aktualiomis temomis, be to, ir kortų kaladžių čia ne viena – juk reikia, kad visuomet po ranka būtų.
Jei pradėtume nuo pradžių, Rita – ne žemaitė. Ji kilusi iš Zarasų. Ten augo, baigė mokyklą. O studijoms pasirinko uostamiestį – įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, studijavo lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. Baigusi mokslus, Rita gavo paskyrimą į Mažeikius – dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Dabar, turėdama daugiau nei 25 metų pedagoginio darbo stažo, Rita mokyklą žada palikti. Sako pavargusi, išsisėmusi, „perdegusi“. „Jaučiu, jog mokykloje tiesiog susideginau – tarsi ragana ant laužo. Dabar noriu jau visai kitokios – man pačiai įdomios ir patrauklios – veiklos. Mokytojauti nebenoriu, juolab kad mokiniams buvau per gera, negriežta, daug ką jiems leisdavau“, – pasakojo Rita.
O kokia ta jai įdomi ir patraukli veikla? Moteris, nevyniodama į vatą, atsako – raganavimas. Trejus metus studijavusi V. Kazlausko vardo parapsichologijos akademijoje, Rita buria Taro ir Lenorman kortomis. Tai didžiausias jos pomėgis.
Pasak moters, jai patinka tartis, konsultuotis su kortomis, bent akies krašteliu pažvelgti į savo ir kitų žmonių ateitį, likimus. „Atrodo, galėčiau dienų dienas dėlioti kortas, bendrauti su žmonėmis, pasakoti jiems, ko tikėtis, kuo pasitikėti, ko pasisaugoti. Na, o į mokyklą nebenoriu. Juolab, manau, kad raganavimas ir mokytojavimas – nelabai suderinami dalykai. Raganų mokykloje gal ir nereikia“, – samprotavo moteris.
Kaip jau minėjau, Rita su vyru Valteriu sodybą Virkšuose įsigijo prieš dešimt metų. Ilgai joje negyveno, įsikūrė tik prieš metus. Anot moters, gyvenimas mieste jos netraukė, norėjosi savos erdvės, kiemo, didžiulio namo. Visa tai Rita dabar turi. Na, o senoviškoje troboje ir atokus nedidukas kambarys būrimams numatytas.
Rita sakė burianti sau, artimiesiems, draugams, kartais ir nepažįstamiems kortas numeta. Paklausta, kada dažniausiai žmonės eina pas būrėją, Rita atsako, jog įvairiai. Vieni ateina nei iš šio, nei iš to, kiti – kai sumano keisti darbą, treti – kai mezgasi santykiai su priešingos lyties atstovu. „Tuomet prašo pažiūrėti, ar nusižiūrėtasis draugas ar draugė tinka į porą, ar patvarūs bus santykiai“, – pasakojo moteris. Ar pasitaikė prašančiųjų kažką nužiūrėti, užkerėti, kažkam pakenkti? Išgirdusi šį klausimą, ragana nusijuokia: „Ne, nepasitaikė. O jei kas ir prašytų, atsisakyčiau – aš jokiomis blogybėmis neužsiimu“.
Rita neslepia, jog Valteris – jos antrasis vyras. Su pirmuoju, susilaukusi dviejų sūnų, moteris išsiskyrė. Kodėl? „Na, įsimylėjo žmogus. Ir aš padovanojau jį kitai“, – atsakė virkšiškė. Na, o klaipėdietį Valterį, kurio mama – vokietė, o tėvas – rusas, Rita sutiko traukinyje. Pasak jos, jųdviejų pažinties istorija – labai ilga, verta storos knygos, bet svarbiausia – su laiminga pabaiga.
Gyvendama su Valteriu, Rita susilaukė ir trečiojo sūnaus, kuriam dabar – septyniolika. Mažasis kol kas mokosi, o vyresnieji sūnūs – užsienyje. Namie retai būna ir Valteris – jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju. O kaip Ritos vyrai žiūri į jos pomėgį – kaip į rimtą dalyką ar tik ranka numoja? „Jie kortomis tiki, palaiko mane, patys neretai prašo, kad paburčiau“, – kalbėjo moteris. Anot jos, sūnus kartais paprašo „pažiūrėti“, kaip klosis su sutikta mergina, vyras nori žinoti, ar seksis kelionėje. Rita sako, jog, paklaususi sūnaus apie vieną ar kitą dalyką, neretai išgirsta: kodėl klausi, juk ir taip jau viską iš kortų žinai.
Rita sakė dar vaikystėje įvairiuose renginiuose vaidindavusi raganas. Vaidyba jai patikusi, todėl ir režisūrą pasirinkusi. Baigusi mokslus, ir vėl ne sykį į raganą persikūnijo, ne sykį jos apdarą vilkosi ir šluotą į rankas ėmė. O dabar jai ir vaidinti nebereikia. Gyvenimas susiklostė taip, kad tikra raganaite tapo. Ir tuo labai džiaugiasi. Nors vaidyba ir režisūra jai – vis dar arti širdies. Juolab kad jaunystėje ne kartą pasvajota – kaip norėčiau būti aktore…
