
Vėlyvą balandžio 18-osios popietę į Plokštinės ekologinio ugdymo centrą rinkosi visi, besidomintieji paslaptingais paukščiais – pelėdomis. Šį renginį, skirtą Tarptautiniams miškų metams, organizavo VĮ Telšių miškų urėdija ir Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
Supažindinti su pelėdų gyvenimo subtilybėmis buvo pakviestas mokslininkas biologas dr. Bronius Šablevičius, dirbantis Aukštaitijos nacionaliniame parke. Jis jau keletą dešimtmečių tyrinėja ne tik vabalus, plėšriuosius paukščius, bet ir pelėdas, tad susirinkusiesiems, kurių buvo arti keturiasdešimties, turėjo daug ko papasakoti. Pirmiausia supažindino su visų trylikos Lietuvoje žinomų pelėdų rūšių, iš kurių vienos šalyje gyvena nuolat, kitos atskrenda tik peržiemoti, biologijos ypatybėmis, po to pasidalijo asmenine patirtimi stebint vieną ar kitą pelėdų rūšį.
Prie jaukaus vakaro laužo ir skanių užkandžių sulaukę saulėlydžio, patraukėme į miško glūdumą klausytis žvirblinės pelėdos skleidžiamų garsų, kurie, jei tik pelėda geros nuotaikos, pasigirsta tuoj po saulės laidos. Deja, ši pati mažiausia iš šalyje aptinkamų pelėdų (maždaug varnėno dydžio) tik keletą kartų nedrąsiai pašvilpčiojo, o toliau – nė balso. Netgi į transliuojamą šios pelėdos balso įrašą nereagavo.
Kita Plokštinės miškuose gyvenanti pelėda – lututė – taip pat tylėjo. Nuvykę į šiaurinę parko dalį, tikėjomės tikrai išgirsią dažniausią iš pelėdų – naminę pelėdą. Bet ji gausiam susirinkusiųjų būriui paūbauti nepanoro. Į iš grotuvo pasklidusį pelėdos balsą atsiliepė tik šunų amsėjimas.
Vėlyvas nakties metas ir laukiantys rytdienos darbai privertė žmones skirstytis. Pasilikome keturiese. Dar taip norėjosi pamaloninti akis puikiu reginiu: dangun kilo ryški mėnulio pilnatis, spingsėjo žvaigždynai. Ir vis dar kirbant minčiai „nagi, pelėdžike, kur tu?“, per mišką atsklido tolimi ūbtelėjimai. Pagaliau! Kai nuvykome arčiau girdėtų garsų, naminės pelėdos patinėlis pradžiugino mus ne tik periodiškai kartojama „hu-hu-huuu“ fraze, bet ir netikėtu skrydžiu mums virš galvų. Tai bent buvo staigmena!
Pasitvirtino B. Šablevičiaus išsakyti pastebėjimai, kad pelėdos – įnoringi paukščiai: nori – ūbauja, nori – ne. Ir nesuprasi, ar tai joms per šalta, ar per vėjuota, ar tai kaulus maudžia, ar galvą sopa. Todėl kiekvienam, panorusiam išgirsti šiuos slėpiningus paukščius, be žinių, dar reikalinga kantrybė ir ne viena nakties valanda, praleista miške. Žiū, sėkmė ir aplankys.
Gitana SIDABRIENĖ