Šiuo metu Antanas Rimkus ir Venutė Rimkienė gyvena Žemaičių Kalvarijoje. Prieš tai buvo įsikūrę kitur ir valdė 18 hektarų ūkį. Pavargo. Ne, ne nuo žemės, o nuo darbų, kuriems senasis Antanas ir sveikatą paaukojo. Vieną gražią dieną, susikvietę visą penketą savo vaikų, Rimkai padalino jiems žemę, o pardavę sodybą senoje vietoje, nusipirko namelį Žemaičių Kalvarijoje, įsikūrė ir jau penketą metų ten gyvena. Gerai gyvena, tad vaikai, sulaukę 50 metų tėvų bendro gyvenimo jubiliejaus, nutarė surengti jiems auksines vestuves.
Gyvena Rimkai pačiame Žemaičių Kalvarijos centre. Nedidelė jauki trobelė, visur iššlavinėta, švaru, gražu, o pačių šeimininkų akys ir veidai gera nuotaika spindėte spindi. Ir kaip nespindės – juk jų auksinių vestuvių išvakarės. Svarbiausia – niekas nerūpi, nes viskuo pasirūpino vaikai. Tiesa, ponia Venutė ta proga puošnų kostiumėlį įsigijo – juk bet kaip apsirengusi į savo vestuves neisi.
Penkiasdešimt metų drauge nugyventi – tai ne sriubos lėkštę išvalgyti. O jie nugyveno – ir gerai, tvarkingai, be didelių barnių ir pykčio, be indų daužymo. Ir dar penketą vaikučių užaugino, tad dabar ir džiaugiasi, nes dėkingi už padovanotus net vienuolika anūkų.
O kaip atrado vienas kitą? Pasirodo, abu Žemaičių Kalvarijos bažnyčios chore giedojo ir, anot Venutės, susigiedojo. Tik Venutė tada gyveno Žemaičių Kalvarijoje, o Antanas – Šarnelėje. Jis ateidavo ir į Žemaičių Kalvarijoje dar tada vykusius šokius. Taigi krito daili mergina vaikinui į širdį, giliai krito. Tiesa, beveik porą metų vienas kitą dar tyrinėjo, kol galop nutarė vestuves atšokti.
Jau pati pradžia nebuvo lengva. Trejetą metų pas tėvus gyveno, paskui kitur kampelį susirado, ten pagyveno ir vėl pas tėvus grįžo. Ilgokai neturėjo savo būsto. Galop šiaip taip šeima susitaupė 2 tūkstančius litų ir Jazdauskiškių kaime nusipirko trobelę, drauge ir 9 hektarus žemės. Tiesa, tais laikais savo žemės turėti buvo nevalia – visa buvo kolūkinė, tačiau dėl visa ko tarpusavio sutartį pasirašė. 16 metų ten išgyveno, vaikus paaugino, o dirbo tuometiniame Gegrėnų kolūkyje. Tada šeimą aplankė nelaimė. Antanui arklys į kelią įspyrė taip, kad Plungės medikai vos kojos nenupjovė… Tik gerokai vėliau dirbtinį sąnarį įdėjo, tai ir šiandien vaikšto kaip jaunas. Arklius teko pamiršti ir persėsti į traktorių. Taip ir padarė.
Antanas dirbo traktorininku, o žmona augino vaikus. Visus užaugino sveikus ir tvarkingus. Vyriausioji Dalia – mokytoja, dirba Mažeikiuose, Valentas – automechanikas, dirba Plungėje, Albertas baigė tuometinį Rietavo žemės ūkio technikumą ir dirba Plungės kadastro įmonėje, Alvydas – miškininkas, o jauniausioji Vilma – buhalterė, dirba Viekšniuose. Venutė nusišypso ir pasigiria: penkios anūkės – jau studentės, o kiti – dar moksleiviai.
Labiausiai rūpėjo sužinoti, kaip 50 metų drauge nugyventi, kai šiais laikais, vos spėję susituokti, bėga teisman prašyti skyrybų. Abu Rimkai tik skaniai užsikvatoja. Pasirodo, visko būta ir jų šeimoje, juk nėra namų be dūmų. Ypač kai Antanas pradėjo dirbti traktorininku. Vyras tik ranka numojo, pridurdamas, jog nei taip buvo, nei ką. Jeigu kartais taurelę išmesdavo, tai dažniausiai pas kaimyną. Bandžiau sužinoti, ar Antanas prieš savo moterį nebuvo kada rankos pakėlęs? Ko jau ne, tai ne. Moteris galvą purto. Vadinasi, taip nebuvo.
Tiesa, ilgai Gegrėnų kolūkyje neužsibuvo – apsigyveno Šašaičiuose ir darbavosi tuometiniame Varduvos kolūkyje. Rodos, ir gyventi tapo lengviau, nes vaikai jau buvo užauginti, galėjo gyvenimo keliu žengti savarankiškai. Bet vėlgi – pradėjo kurti savas šeimas, tai tėvams teko kelti vienerias vestuves po kitų. Suskaičiuokit, kiek išlaidų…
Galop liko vieni. Tiesa, lankė vaikai, anūkai, bet vieniems darbuotis ūkyje buvo per sunku. Tada ir susikvietė visus krūvon, padalino žemę, o gyventi išsikraustė į Žemaičių Kalvariją. Dabar gyvena gražiai ir laimingai, ruošiasi auksinėms vestuvėms. Iš Žemaičių Kalvarijos keltis niekur nežada. Įsikūrė, ko gero, visam gyvenimui.
Patinka čia – miestelis ne tik gražus, bet ir šventas, o per atlaidus kokia daugybė žmonių privažiuoja, viskas čia lyg atgyja. Ir pas juos svečių netrūksta. Visi giminaičiai prisimena, jog Rimkai – vaišingi, o jų namų durys visiems atviros.
