Artėja gražiausia pavasario šventė – šv. Velykos. Visi gyvena laukimu, po truputį gimsta idėjos, ką ruošti vaišių stalui, kokiais raštais ir spalvomis puošti kiaušinius. O „Plungė“ savo skaitytojams pristato Plateliuose prieš dvidešimt metų apsigyvenusį Gediminą Valantiną, kurio išskutinėti ar vašku marginti margučiai kasmet nudžiugina Platelių dvaro svirne besilankančius svečius.
– Nesate tikras plateliškis, tad papasakokite, iš kur atvykote, ką veikėte iki atsikraustymo į Platelius? Kas atviliojo į šį kraštą?
– Į Platelius atvažiavau iš Kauno 1992 metais kaip žemėtvarkininkas vykstant žemės reformai. Teko pagyventi ir Šateikių seniūnijoje, o 2004-aisiais galutinai apsistojome Platelių miestelyje. Tad galima sakyti, kad į Žemaitiją atviliojo darbas.
– Ar išėjus į užtarnautą poilsį nesinorėjo grįžti į gimtą kraštą?
– Iš pradžių Platelių apylinkėse vis kraustydavomės iš vienos vietos į kitą nuomodami gyvenamąjį būstą. Galiausiai sulaukėme pasiūlymo įsigyti namuką miestelyje. Susigundėme ir nusipirkome. Taip ir likome.
– Ar nebuvo sunku pritapti, bendrauti su žemaičiais?
– Žinote, kai atvažiavau, visi buvo baigę mokyklas, o juk jose vartojama bendrinė kalba. Pats esu maišytos kilmės, tad su kalba nebuvo daug keblumų. 1968 metais teko gyventi Plinkšėse, Mažeikių rajone, pas senukus. Ten dažnai nepagaudavau minties, apie ką šnekama. Atvažiavus į Platelius jau buvo lengviau. Aišku, kuriozinių situacijų, kai nesuprasdavome vieni kitų, pasitaikydavo. Atsimenu, kartą kalbėjausi su jaunuoliais, o jie man sako: „Kuo to kuolijīs?“ (giriesi – aut. past.) Bandžiau jiems aiškinti, kad tikrai nesibaru. Dabar tokių problemų nebekyla.
– Kada susidomėjote kiaušinių marginimu? Kokia technika mėgstamiausia?
– Kiaušinius marginu nuo vaikystės. Mama vašku margindavo, tėvukas kartais paskutinėdavo, vyresnis brolis – taip pat. Pats buvau gal devynerių ar dešimties metų, kai ėmiau skutinėti. Iš pradžių visko būdavo, ne kartą ir ašarą tekdavo nubraukti, nes per skubėjimą kiaušinį pradurdavau ir, galima sakyti, visas darbas nueidavo perniek. Vašku marginti pabandžiau prieš kokius 10–15 metų. Dabar nebeskutinėju. Sunku įsigyti gerą peiliuką. Nusipirkau raižiklį, tai su juo ir įskilusį kiaušinį gali išmarginti. O ir kiaušiniai nebėra tokie tvirti, atrodo, kietas lukštas turėtų būti, bet imi skutinėti ir, žiūrėk, jau skyla.
– O ar įmanoma nustatyti kiaušinio lukšto kietumą iš akies? Kaip tą padaryti?
– Galima. Kol dantis turėjau, į juos kalendavau (juokiasi). Turi būti skambus garsas. O ir lukšto spalva kartais pasako. Bet kaip turi atrodyti lukštas, nenupasakosiu, tiesiog per daug metų įgundi atskirti.
– Ar pradėjus marginti kiaušinius aplinkiniai nežiūrėjo pašaipiai, kad tokia moteriška veikla užsiima vyras?
– Niekas nesišaipydavo. Juk ir literatūroje minima, kad kiaušinius visada vyrai skutinėjo, tik laikui bėgant kiaušinių marginimą perėmė moterys. Tiesa, manęs dažniau klausia, kodėl nepardavinėju. Bet kas pirks? Norėdamas gražiai padaryti vieną margutį skutinėdamas peiliuku užtrunki apie 8–10 valandų. Kaip įvertinti darbą? Man atrodo, žmogus vaikui geriau medinį nupirks, kad ir paridenti, ir su draugais kultis galėtų. O aš pats padovanoju. Tada džiaugsmas ir man, ir kitam.
– Spėju, kad, norint sukurti gražų ornamentą, reikia turėti ir menininko gyslelę. Gal Jūsų šeimoje buvo dailininkų?
– Dailininkų šeimoje nebuvo. Tiesa, mama buvo rimta mėgėja tapytoja, dar ir dabar yra likę jos akvarele lietų darbų. Sesuo neblogai piešė. Tai gal polinkis į meną ir yra šiek tiek paveldėtas. Bet, iš kitos pusės žiūrint, per tiek metų ranka įgunda. Per ilgą laiką ir amatininkas tampa menininku.
– O raštą sugalvojate iš anksto ar jis gimsta darbo metu?
– Prieš pradėdamas visada darausi eskiziuką. Bet, kaip visada, eskizas reikalingas tik pradžioje, o paskui, žiūrėk, dirbdamas imi ir pakeiti. Dabar esu aptingęs. Tingėdamas galvoti raštus, po kelis vienodus margučius darau.
– Ar vaikai, anūkai buvo pirmieji mokiniai, kuriems atskleidėte savo techniką?
– Sūnus su savo dukra kažkiek dažo, bet jie labiau į žolytes įsuka ir į dažus. Mano technika nesusidomėjo. O štai antros žmonos anūkė dirba su vašku ir labai puikiai. Mano mokykla, ir svarbiausia, jog jai patinka. Sakyčiau, kad tokiam, atrodo, paprastam darbeliui turi būti potraukis. Beje, pas mus visada buvo, kad iš švęsti susirinkusių kokie 5–6 žmonės sėda ir dirba su kiaušiniais.
– Platelių tradicinių amatų centre prieš Velykas mokydavote marginti kiaušinius vašku. Kas Jus įtraukė į šią veiklą?
– Neprisimenu, prieš kiek metų Aldona Kuprelytė (Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė – aut. past.) pakvietė mokymus surengti. Nors kokie ten mokymai, daugiau pasakojimas, kaip ir ką daryti.
– Kiek paprastai Velykoms primarginate kiaušinių?
– Kuo toliau, tuo mažiau. Anksčiau pradėdavau 1–1,5 mėnesio prieš Velykas ir baigdavau apie gegužės vidurį. Vienu kartu gal iki šimto margučių esu padaręs. Tiesa, savo Velykų stalui kiaušinių nemarginu, jie dažniausiai būna vienspalviai, nudažyti svogūnų lukštais. Nebent kartais raižikliu ką nors išraižau.
– Per daug metų turbūt esate nemažai savo darbų išsaugojęs. O gal ir kokiose nors parodose esate dalyvavęs ar savo asmeninę parodą surengęs?
– Anksčiau turėjau reliktų. Pasilikdavau kokį margutį, per laiką jis išdūlėdavo. Dabar viską atiduodu A. Kuprelytei. Tiesa, pas patį namuose ant sienos kabo kiaušinių girliandos. Po dešimt suveriu ir pakabinu. Parodose nei dalyvavau, nei jas rengiau. Kaip ir sakiau, visus mano puoštus kiaušinius A. Kuprelytė pasiėmė ir berods kartu su Užgavėnių kaukėmis turistams rodo. Jei neklystu, vienas margutis buvo, o gal dar ir yra Lietuvos dailės muziejuje.
– Keli Jūsų patarimai besiruošiantiems marginti kiaušinius: kokias priemones naudoti ir kaip jas paruošti, į ką kreipti dėmesį ir pan.?
– Stengiuosi visada nusipirkti kiaušinių baltu lukštu, tada spalvų kontrastas gražesnis, o jame slypi visa esmė. Marginti vašku naudoju paprastas 5 cm skersmens žvakes. Anksčiau vašką dėdavome į metalinę dėžutę ir kaitindavome ant ugnies. Kaitrumą sunku kontroliuoti, tuoj dūmai. O ir nelaimių nutikdavo. Dabar paprasčiau: žvakė dega, o tu tik smeigtuką į vašką merki ir ornamentus pieši. Geriausia marginti ne atšalusį ir ne ką tik išvirtą, o atvėsusį kiaušinį.
Jei kas nors sugalvotų skutinėti, pirmiausia reikia turėti gerą peiliuką, svarbiausia, kad jis būtų gero metalo. Idealus – kaip metalo pjūkliuko. Aišku, ir jo pagalandimas svarbu. Skutinėti tinka ir skutimosi peiliukas.
Visada gerai po akimis turėti raštų pavyzdžių, o kad dailiau išeitų, juos ant kiaušinio galima pieštuku nusipiešti. Norint išlaikyti simetriją, apskritimą ant kiaušinio galima nusipiešti ir skriestuvu.
– Jums pačiam šv. Velykos – graži šventė?
– Man Velykos smagi šventė, bet dar smagiau, kai ji baigiasi (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
