Prabėgo vasara – atostogų ir kelionių metas. Kai su pradinių klasių mokinukais dalijomės atostogų įspūdžiais, ne vienas ėmė pasakoti įspūdžius, patirtus piligriminėse kelionėse. Vaikai su užsidegimu ir pasididžiavimu pasakojo apie įveiktus sunkumus, kai tekdavo nutrintomis kojomis nužingsniuoti nemažus atstumus, stovėti ilgose eilėse norint patekti į vieną ar kitą turistų ir maldininkų gausiau lankomą vietą, ir apie tokiose išvykose sustiprėjusį tikėjimą.
Piligrimystė žinoma nuo seniausių laikų. Tai maldinga kelionė, į kurią vykstama aplankyti šventų vietų. Tik šiais laikais keliaujama nebe taip, kaip senovėje. Šiandien į šventas vietas vykstame nuosavais automobiliais, puikiais turistiniais autobusais, skrendame lėktuvais ir miegame ne po atviru dangumi, o jaukiuose viešbučiuose, vienuolynuose įrengtuose nakvynės namuose. Tačiau piligrimystės dvasią stengiamės išsaugoti daug melsdamiesi, kasdien dalyvaudami šv. Mišiose ir daug vaikščiodami pėsčiomis.
Dešimtmetė Ieva su tėveliais ir keleriais metais jaunesne sesute jau vyko į tris piligrimines keliones, o ten patirtų įspūdžių jai pavydėti galėtų ne vienas suaugusysis.
„Mano tėveliai bene vienuolika metų kasmet per atostogas keliauja, – pasakojo Ieva. – Tėtis stato namus Norvegijoje ir ten uždirba pinigų. Dalį jų kiekvienais metais ir paskiria kelionei. Pirmosios tėvelių išvykos buvo skirtos poilsiui prie jūros ar vandenyno. Tačiau prieš šešerius metus draugų šeima pakvietė tėvelius į piligriminę kelionę po šventas vietas Italijoje. Nuo to laiko kiekvieną vasarą tėtis ir mama leidžiasi į tokias maldingas keliones.
Kai tėveliai pradėjo keliauti, mes su sesute dar buvome mažos, todėl mus palikdavo močiutėms. O šiemet jau trečią kartą į piligriminę kelionę išvyko visa šeima: mama, tėtis ir mudvi su sesute. Pirmajai mūsų pažinčiai su piligrimyste tėveliai pasirinko Lurdą. Man toje kelionėje sukako aštuoneri metai, sesutei dar nebuvo penkerių. Tačiau mes buvome puikios piligrimės. Ištvėrėme tolimą ėjimą pėsčiomis, karštį, dideles eiles laukiant įėjimo į vieną ar kitą vietą.
Didžiulį įspūdį paliko aikštė, kuri buvo pilna neįgalių žmonių. Daug jų sėdėjo vežimėliuose, kai kurie – ne įprastuose, o gulimuose. Jie su dideliu tikėjimu, kad pasveiks, yra vežami prie šventųjų šaltinių. Ten laukia didelėse eilėse, o atstovėję jose maudomi šventame vandenyje, melsdami išgijimo. Mes toje eilėje irgi stovėjome keturias valandas. Vanduo buvo šaltas, nes trykšta iš šaltinių. Tačiau išsimaudę jautėmės puikiai. Mama sakė, kad jokios maudynės šiltose jūrose ar vandenyne neatstoja šių.
Pernai vasarą kartu su tetos šeima išvykome į kelionę po Lenkijos šventas vietas. Aplankėme daug didingų bažnyčių, vienuolynų. Labai patiko karalių miestas Krokuva. O patį didžiausią įspūdį paliko Čenstakavos Dievo Motinos šventovė. Gidė pasakojo, kad lenkai atvyksta čia visais ypatingais gyvenimo momentais, kai reikia priimti svarbius sprendimus. Jie patiki savo problemas Marijai. Kelionėse teko išgirsti daug stebuklingais laikomų paveikslų istorijų, tačiau jas sunku prisiminti, o šio paveikslo istoriją įsidėmėjau. Manoma, kad Čenstakavos Dievo Motinos paveikslą nutapė evangelistas šv. Lukas ant medžio, kuris buvo paruoštas kaip stalo, padaryto Šventajai Šeimai, dalis. Norėdamas perteikti Marijos ypatingą grožį, autorius nutapė du paveikslus. Vienas buvo nugabentas į Italiją, o kitas – į Konstantinopolį, vėliau atsidūrė Čenstakavoje. Nuo to laiko paveiksle pavaizduota Marija su kūdikėliu ant rankų vadinama Lenkijos Motina ir Karaliene.
Šių metų vasarą mūsų šeima keliavo po Italijos šventas vietas. Labai daug ėjome pėsčiomis, visiems batai gerokai nutrynė kojas, todėl teko vaikščioti basomis. Kaip tik dėl to šios kelionės turbūt ilgiausiai negalėsime pamiršti.“
Aštuonmetis Martynas pernai rudenį su šeima lankėsi Šventojoje Žemėje. Prieš tai su tėveliais ir vyresnėmis sesutėmis jau yra keliavęs po Europą automobiliu – iki Fatimos Portugalijoje, Montserato vienuolyno ir Santjago de Kompostelos Ispanijoje, Lurdo Prancūzijoje. Martynas įsitikinęs, kad jis įveiktų ir kelionę Šv. Jokūbo keliu pėsčiomis, sako, kad tai dabar jo didžiausia svajonė. Berniukas didžiuojasi, kad į Taboro kalną Šventojoje Žemėje pats užkopė, nors dauguma piligrimų ten užvažiuoja taksi mikroautobusu. „Man labiausiai patikdavo vakarai, kai mūsų grupės keliauninkai dalydavosi tos dienos įspūdžiais“, – sakė Martynas, kuris stengėsi viską fiksuoti užrašų knygelėje, kad galėtų tuose pokalbiuose dalyvauti ir būti kitų piligrimų išklausytas.
Džiugu, kad jauni žmonės į tokias dvasingas keliones vyksta kartu su vaikais, ugdo šeimose svarbiausias vertybes, padeda formuotis vaikų dorovinėms nuostatoms, tikėjimui. Žinoma, ne kiekvienas turi galimybių išvažiuoti į tolimesnį kraštą, todėl leidžiasi į piligrimines keliones po Lietuvos šventas vietas. Šiais metais ne viena šeima aplankė visas penkiolika ar keletu mažiau šventovių, kuriose atidarytos Gailestingumo jubiliejaus Šventosios durys. Vaikai džiaugėsi, kad, nuvykę į Vilnių, Kauną, Šiaulius ar Panevėžį, jie pamatė ne tik katedras ir bažnyčias, bet ir kitas svarbias šių miestų ir miestelių vietas, pasigrožėjo Lietuvos gamta, susipažino su didžiosiomis upėmis, tekančiomis net per keletą miestų.
Pradėdamas šiuos Šventuosius Gailestingumo metus, kuriuos Visuotinė Bažnyčia švęs iki lapkričio 20 dienos – Kristaus Visatos Valdovo iškilmės, popiežius Pranciškus rašė: „Ypatingas ženklas Šventaisiais metais yra piligriminė kelionė, nes ji simbolizuoja kiekvieno žmogaus per gyvenimą nueinamą kelią. Piligriminė kelionė yra pats gyvenimas, o žmogus – piligrimas pakeliui į trokštamą tikslą. Piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti: žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums.“
