Šešiasdešimt vienerių plungiškis, „Oginskių dvaro bičiulių“, sveikuolių klubų narys Vygantas Pronckus jau daugelį metų savo laiką ir širdį atiduoda piligriminėmis kelionėms. Jis pasakoja jaučiąs stiprų vidinį pašaukimą šitaip keliauti, save patikrinti, paanalizuoti klaidas, vis kažką naujo atrasti… Štai ne per seniausiai su dar viena plungiške Stefanija Daubliene grįžo iš nepamirštamų įspūdžių palikusios piligriminės kelionės nuo Lurdo (Prancūzija) iki Fatimos (Portugalija).
Kelionė buvo nelengva
Plungiškiai su 24 lietuvių grupe birželio 13-ąją išvyko iš Šiluvos, kur buvo aukojamos mišios. Aplankius Lenkijos ir Šveicarijos miestelių bazilikas, tikroji piligrimų kelionė birželio 21-ąją prasidėjo nuo Lurdo.
Keliautojams iš paskos nuolat važiavo autobusas, tačiau piligrimai į jį nesėdo, mat pagrindinė jų taisyklė – kelią būtinai įveikti pėsčiomis. Autobuse buvo sudėti jų kelionės daiktai, važiavo tik vairuotojas ir kunigas ar trumpai prisėsdavo jau visai nebepaėjusieji.
Šv. Jokūbo keliu piligrimai iki Fatimos pėsčiomis keliavo net du mėnesius. Kaip pasakojo Vygantas, kelionė buvo labai sunki tiek dvasiškai, tiek fiziškai, pažymėjo, kad viską išverti padėjo malda: „Dangus globojo mus labai stipriai“. Jis teigė nuolat melsdavęsis ir prašęs Dievo pagalbos visiems kelionės dalyviams. Vyganto nuomone, jeigu tik pažvelgtume į save ir paklaustume,
ką gero padarėme savo kraštui ir ką dar galėtume padaryti, gyvenimas visiems būtų daug lengvesnis. „Aš visuomet sakau – pradėkime nuo savęs ir savo kiemo, o tik tada pasižvalgykime į kito…“ – kalba Vygantas.
O išverti tikrai buvo ką. Vietomis Šv. Jokūbo kelias ėjo per kalnus, buvo itin akmenuota, o dar ištisai svilino nepakeliamas karštis – apie 38 laipsnių, nors buvo pakilę ir iki 46. Keliautojus kankino nepakeliamas troškulys, mat dažniausiai vandens gerti pakelėse nebuvo galima – vis parašyta, kad užterštas. Anot Vyganto, tai tik įrodo, kaip žmonės nebesirūpina gamta ir kaip giliai įsišaknijęs užterštumas. „Juk buvo laikai, kai niekas vandens tikrai nepardavinėdavo, gerdavome kone iš bet kur, o dabar gi pilnos lentynos parduotuvėse…“ – prisimena vyriškis.
Jis pasakojo, kad Portugalijoje ypač jaučiamas vandens trūkumas, čia neseniai prasiautė gaisrai, kai kur iki šiol teberusena ištisi laukai: „Perėjom tūkstančius hektarų išdegusio miško, jausmas siaubingas…“
Vygantas prisipažino kelyje ne kartą pagalvojęs: „Nebeeisiu daugiau…“ Bet jį esą buvo apėmęs toks didžiulis vidinis jausmas, tokia trauka kažką naujo atrasti, patirti, kad sustoti tiesiog negalėjo. „Juk išsipildė didžiausia mano svajonė – aplankyti šventas vietas“, – dabar džiaugiasi plungiškis.
Sveikino popiežių
Vygantas labai gyrė savo bendrakeleivę bendraamžę Stefaniją ir apibūdino ją kaip itin stiprią, pagarbos vertą moterį. Su ja vyriškis jau ne pirmą kartą leidosi į kelią. Beje, ši kelionė jam buvo ketvirtoji. Pirmąjį kartą, 2003-iaisiais, keliavo iš Vilniaus į Romą. Tuomet pagrindinis piligrimų tikslas buvo aplankyti ir jubiliejaus proga pasveikinti amžiną atilsį popiežių Joną Paulių II. Vygantas labai džiaugėsi, kad suspėjo tai padaryti…
Antroji kelionė buvo iš Kryžių kalno į Jeruzalę 2006-aisiais, na, o po dvejų metų trečioji – iš to paties Lurdo į Šiluvą, minint Marijos apsireiškimo jubiliejų.
Labiausiai iš piligrimo kelionėse matytų vietovių jam įstrigusi Medžugorjė bažnyčia Bosnijoje ir Hercogovinoje. Čia 1981-aisiais esą apsireiškė mergelė Marija. Vygantas pasakoja, kad šioje vietoje jis jaučia ypač stiprų dvasinį poveikį. „Kiekvienam jis skirtingas, bet kažką pajunta visi… Tarytum nuotaikos pakylėjimą, meilę…“ – neišdildomais įspūdžiais dalinosi keliautojas.
Didžiausias stebuklas – žmogus
Tačiau pats didžiausias stebuklas Vygantui vis dėlto yra paprasčiausi žmonės. Jis neatsistebi, kiek daug geraširdžių žmonių keliaujant teko sutikti: „Man visada didžiausią stebuklą darė ir darys žmonės“.
Vygantas taip pat labai dėkingas savo darbovietės vadovams, visam kolektyvui – už pasitikėjimą, kad išleido į, anot jo, nepaprastai garbingą misiją. „Juk vis dėlto atstovavau kolektyvui, Plungei, Žemaitijai, o kartu ir visai Lietuvai. Juk norisi, kad apie mūsų šalį ne tik bloga girdėtų, bet ir apie gerus darbus“, – sako jis.
Dalyvavo mišiose su karaliumi ir karaliene
Didžiulį įspūdį Vygantui padarė itin iškilmingos mišios Santjago de Compostela mieste (Ispanija). Jose dalyvavo ne tik vyriausioji Ispanijos bažnyčios galva, bet ir karalius su karaliene!
Čia plungiškis prisiminė juokingą nuotykį iš vienos kelionės. Belgijoje pamatęs informacinį stendą, Vygantas įėjo į vieną pastatą. Pasirodo, pataikė į meriją. Vienai iš darbuotojų paklausus, ko gi jam čia reikia, plungiškis juokais mestelėjo: „Pas karalienę…“ O ši, pagalvojusi, kad jis kalba rimtai, atsakė, kad pas karalienę, deja, reikia į kitą miestą važiuoti.
Kelionę skyrė Dievui
Baigdamas pokalbį, Vygantas sakė, kad visą savo kelionę paskyrė Dievui: „Aš nuolat buvau dėkingas. Dėkingas už kančią, už skausmą, už meilę ir širdies džiaugsmą. Juk kiekvienas širdies dūžis yra Dievo dovana ir didelis dalykas, kai žmogus tai supranta…“ Plungiškio nuomone, skausmas ir kančia paprasčiausiai yra laiko tarpas tarp dviejų džiaugsmų.
Keliauti nebežada
Paklaustas apie kitą piligriminę kelionę, plungiškis atsakė, kad, ko gero, jau nebekeliaus, na, bent jau ne po užsienį. Vis dėlto, nors ir kiek gražių kraštų pamatė Vygantas, nors ir kiek nuostabių šalių kultūrų pažino, Plungė jam lieka mylimiausia: „Visada buvau su savo Plunge, savo kraštu“. Keliautojui Lietuva – pati gražiausia, teigia niekur kitur nematęs tiek laukų, tiek miškų, tiek žalumos. „Kokio grožio mūsų parkas, Šarnelė, Šateikiai, Plateliai, Baltijos pajūris, Aukštaitijos ežerai… Užsienyje – nieko panašaus, tik stagarai ir žolės…“
Tad Vygantas šypsodamasis sako savo piligriminę kelionę pratęsiąs Lietuvoje…
