Kalendorinės vasaros beliko truputis – gera savaitė. O tada rugsėjis – visų atostogų pabaiga, naujų mokslo metų pradžia. Reikia pripažinti, kad šis laikmetis kažkuo panašus į Naujuosius metus: virsmas, pokyčiai, vaikai metais vyresni, o mes metais… (geriau jau netarsiu šio žodžio). Nežinau, kaip kitiems, bet man naujųjų mokslo metų pradžia asocijuojasi su savotiška ramybe, pastovumu, grįžimu prie režimo. Kai nelieka blaškymosi, chaoso, lėkimo, kai aišku, kada keltis, kada gultis, kas kuo užsiėmęs.
Artėjant Rugsėjo 1-ajai, liūdnos gaidos ataidi nuo Švietimo ir mokslo ministerijos pusės. Pranešama, kad naujųjų mokslo metų šalyje nepradės 13 mokyklų – jos uždaromos. Priežastis žinoma – mažėja vaikų. Ta pati problema ir Plungės rajone – moksleivių skaičius mažėja maždaug keturiais šimtais, o tai yra apie 20 klasių. Vienas kaltininkas – mažas gimstamumas, kitas – emigracija. Mat Londonas, Dublinas, Oslas ar Stokholmas, pasiglemždami tėvus, dažnai kartu pasiglemžia ir jų vaikus. Ir taip kasmet – mokinukai tarsi tirpsta, jų vis mažiau ir mažiau. O praverdami kitų šalių mokyklos duris, vaikai jau savaime tampa mažaisiais airiukais, britukais, norvegiukais, švedukais, nes mokosi jie jau ne savo gimtąja, o svetima kalba.
Na, o pasilikusieji Lietuvoje šiuo metu zuja: mamos, pasigriebusios vaikus, laksto po parduotuves, tuština turgelius, rezervuoja vietas kirpyklose… Mažieji džiūgauja – juk nauja kuprinė, blizgantys bateliai, krūva dar kvepiančių sąsiuvinių. Tėvams ne taip linksma – vien už pieštuką litą reikia atiduoti, o ką bekalbėti apie kitus mokyklos reikmenis, drabužius, avalynę. Tikras piniginių tuštėjimo metas. Tiesa, sunkiai besiverčiančioms šeimoms valstybė skiria 156 litus vienam vaikui prieš mokyklą apipirkti. Bet, kai pamatai kainas, ta suma – tikras „mizeris“.
Na, o savęs skriausti valdininkai nelinkę. Štai ir dabar kurpiamos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pataisos. Jos, žinoma, parankios (ir materialiai naudingos) dirbantiesiems valstybės tarnyboje. Iki šiol valdininkai, jei gaudavo dovanų, sau pasiimti galėjo tik tas, kurių vertė – iki 100 litų. Jei minėtasis įstatymas būtų pakeistas, valdininkai ne kabinete paliktų, o į namučius temptų viską, kas kainuoja iki 300 Lt. Taigi didelė tikimybė, kad ne vieno tarnautojo kambarių sienas papuoš tarnybos metu gauti paveikslai, lentynas – gražios vazos, taurės, suvenyrai. Juk tokiais daikčiukais kur kas maloniau namie nei darbo kabinete grožėtis. Juolab kad ir keičiant darbą, su jais atsisveikinti nereikėtų. Šiuo atveju labai tinka posakis: „Visi esame lygūs, bet tarp mūsų yra ir… lygesnių“.
