Šių metų Rietavo krašto artojų varžytuvėse pirmoji vieta atiteko tveriškiui Artūrui Adomavičiui. Pelnyti geriausiojo vardą – didžiulė garbė, o jaunam žmogui gebėti dirbti savo žemę – nemenkas pranašumas. Juk nedaug jaunuolių eikvoja laiką ir jėgas žemelei paruošti, derliui užauginti, bet duoną valgome visi.
– Trumpai papasakokite apie save: iš kur kilęs, koks Zodiako ženklas, pomėgiai ir kt. Kas Jus, jauną žmogų, paskatino pasirinkti artojo kelią?
– Gimiau ir užaugau Tverų miestelyje, kuris man labai mielas ir brangus. Kitur gyvenančio savęs nė neįsivaizduoju.
Pagal Zodiaką esu Ožiaragis. Didžiausias pomėgis – žemės ūkis. Galiu drąsiai teigti, kad tai ir yra mano laisvalaikis, mėgstamas užsiėmimas, nes turiu visą techniką, su kuria galima auginti javus, juos prižiūrėti, nuimti derlių.
Nuosavos žemės neturiu, dirbu tėvų ir giminaičių ūkyje, kurio plotas tik 13 hektarų.
Stengiuosi užauginti gerą derlių, kad atpirktų mano įdėtą darbą ir išlaidas. Iš tokio mažo ūkio didelio pelno negaunu ir jo net nesitikiu, juk žinome, kad Žemaitijos žemė nėra derlinga. Manęs niekas neskatino rinktis žemdirbio kelio – aš pats to noriu, nes man tai pats geriausias atsipalaidavimas, savęs realizavimas.
– Gyvenate Tveruose – mažame miestelyje. Ar netrūksta miesto šurmulio, naktinio gyvenimo?
– Tikrai ne. Labiau mane žavi ramuma nei šurmulys. Miestai manęs netraukia ir niekada netraukė. Juose lankausi dėl darbo ar kokių kitų reikalų, o ne dėl pramogų.
– Gal prisimenate pirmą prisėdimą prie kombaino ar traktoriaus vairo?
– Žinoma, prisimenu. Kiekvienam žmogui tokie gyvenimo įvykiai palieka neišdildomą įspūdį. Tai buvo didinga ir labai džiugi akimirka, tikras iššūkis. Tuomet, būdamas dar vaikas, galėjau lygiuotis į suaugusįjį. Buvau gal kokių 6–7 metų, kai tėvas davė pavairuoti traktorių. Reikėjo važiuoti tiesiai, nes kiti krovė į priekabą šieną. Įveikęs pirmą užduotį pelniau šeimos pasitikėjimą, prie vairo praleisdavau vis daugiau laiko.
– Kaip gyvena Žemaitijos artojas? Kaip prasideda jo diena, kokie darbai laukia, kiek laiko lieka pomėgiams, draugams?
– Keliuosi apie pusę aštuonių. Tuomet prasideda darbų dėlionė – svarstau, ką tądien reikia nuveikti. Mano didžiausias pomėgis ir yra technika. Be jos neįsivaizduoju gyvenimo. O draugams laisvo laiko tikrai mažai belieka, nes darbo turiu daug. Be abejo, kai nori, gali viską suspėti, laiko atrasti ir jiems, bet taip būna nedažnai. Šios vasaros orai buvo labai palankūs, nes leido nuimti gausų derlių daugeliui ūkininkų. Augalininkystės darbai sezoniški, nesi pririštas taip, kaip pieno ar mėsos ūkyje. Kai orai leidžia, dirbi tai, ką gali.
– 25-erių metų ir jau įmonės vadovas. Kaip padaryti karjerą jaunam žmogui šiandien? Įsteigti transporto paslaugų įmonę sugalvojote pats ar pasiūlė draugai? Kokia buvo verslo pradžia?
– Taip, turiu mažą įmonę, kuriai vadovauju. Šiais laikais tikrai sunku padaryti karjerą, bet reikia didelio noro, ryžto, užsispyrimo, sukaupto kapitalo ir tada, manau, viskas įmanoma. Aš vairuoju vilkiką nuo 21 metų. Kai tik leido amžius, išsilaikiau teises ir sėdau prie vairo. Aplankiau daug šalių. Pirma mano kelionė buvo į Olandiją. Dėkingas esu tėvui, nes jis buvo mano geriausias mokytojas.
Dvejus metus dirbau kitų įmonių samdomas, kol atėjo metas, kai su tėvu nusprendėme įsigyti savo vilkiką ir pradėti darbuotis sau. Bent jau man nebuvo malonu dirbti didelėje įmonėje, kurioje į tave niekas nekreipia dėmesio, esi tik eilinis samdomas darbuotojas, ir tiek. Sunkiausia buvo uždirbti tą pradinį kapitalą, už kurį reikėjo įsigyti vilkiką, o po įeiti į rinką.
– Ar sunku jaunam žmogui vadovauti kolektyvui, tvarkyti ūkį?
– Įmonėje dirbame keturi darbuotojai. Esame paprastas ir savas kolektyvas, vienas kitą labai gerai pažįstame ir suprantame. Mano ūkis, kaip ir minėjau, yra nedidelis, todėl spėju viską suderinti.
– Ką Jums reiškia būti ūkininku šiandien – ar tai pomėgis, ar pareiga?
– Nesu ūkininkas, aš tik dirbu tėvų ir giminaičių žemę. Ji – mano didžiausias pomėgis, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo. Arimo mokytojas buvo mano tėvas, jis leido išarti tą pirmąją vagą. Kaip šiandien prisimenu, ji buvo tiesi. Mane tėtis gyrė. Prisipažinsiu, gerai sureguliuotas plūgas daug ką reiškia, dėl to ir pirmoji vaga buvo vykusi. O laikui bėgant juk tobulėjama.
– Ar tikėjotės tapti geriausiu 2015 metų Rietavo krašto artoju? Kaip jautėtės būdamas apdovanotas?
– Tikrai nesitikėjau. Širdyje jaučiau, kad trečią ar antrą vietą gal ir užimsiu. Buvau labai nustebęs, kai mane paskelbė pirmosios vietos laimėtoju. Jausmas būti įvertintam nuostabus.
– Ką reikėtų keisti, Jūsų manymu, žemės ūkio politikoje?
– Manau, reikėtų palankesnių sąlygų jaunimui įeiti į rinką, labiau jį remti ir padėti steigiant ūkius, nes šiuo metu labai sunku sukurti naują ūkininkavimo verslą. Šiemet derlius yra nemažas – labai sumažėjo grūdų kainos. Sunku parduoti grūdų derlių už norimą kainą.
– Ar ūkininkavimas – Jūsų šeimos tradicija? Gal ūkininkavo tėvai ar seneliai? Ar esate sukūręs šeimą, gal jau arimo mokote savo vaikus?
– Tikrai ne šeimos tradicija, nes niekada nesame turėję didelio ūkio. Žemę dirbo seneliai ir tėvai, bet tai tik būdavo pragyvenimo šaltinis, ir tiek. Šeimos dar nesu sukūręs, tačiau turiu mažą sūnėną, kuris jau pradeda domėtis technika. Gal ateityje aš būsiu jo mokytojas ir galėsiu perduoti sukauptas žinias ir patirtį jam ar savo vaikams.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos jaunimui, gyvenančiam kaime? Koks yra geriausio artojo sėkmės receptas?
– Palinkėčiau jaunimui nebėgti į svetimas šalis ar miestus, o stengtis mylėti gimtąjį kraštą, jį puoselėti, praleisti kuo daugiau laiko savo žemėje.
– Ačiū už pokalbį.
