Lietuvos bibliotekininkų draugija balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, jau tryliktąjį kartą rengia Nacionalinę bibliotekų savaitę, kurios šūkis –
„Nežinai? Pėdink į biblioteką!“. Ta proga plungiškė Dalia Bulavienė šiandien, antradienį, pristatys naują savo kūrybos autobiografinę knygą „Duok ranką“. „Plungės“ skaitytojams – ši rašytoja iš arčiau.
– Iš kur Jūs, ponia Dalia, kilusi?
– Aš neturiu vietos, kurią galėčiau vadinti savo gimtine. Gimiau Panevėžyje, bet jo negaliu vadinti tėviške, nes gal tik dvejus metus ten gyvenau. Ko gero, didžiąją dalį vaikystės, kurios metais patyriau visus ryškiausius – ir gražius, ir skaudžius – įspūdžius, praleidau Anykščių rajone. Bet ar tą vietovę galėčiau vadinti gimtine, nežinau. Gal… Buvau politinių kalinių vaikas, o tai daug ką pasako.
– Kas atvedė į Žemaitiją? Kaip prisitaikėte, sakyčiau, svetimame krašte?
– 1971 metais paskui vyrą atsekiau. Kaip pati juokauju, partijai pašaukus, širdžiai paliepus. Gėda, bet žemaitiškai taip ir neišmokau. Keistai jausdavausi, kai ir vaikai namuose sukalbėdavo žemaitiškai, – atrodydavo, kad ne mano vaikai. Lengva nebuvo, dirbti teko tai vienur, tai kitur, bet ilgiausiai – liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“.
Visą laiką dirbau su medžio gaminiais, nors svajojau apie apželdinimo sritį. Mano specialybė – miškų ūkio inžinierė. Matot, net ant mano knygučių viršelių – miškas (juokiasi).
– Minėjote, kad esate politinių kalinių vaikas. Anuomet tokiems aukštasis mokslas buvo sunkiai prieinamas.
– Visada galvojau, kad mane kažkas globoja. O neseniai, vieno susitikimo metu, sužinojau, kad sekretorė, priimdavusi prašymus stoti, vienam vaikinui nurodė perrašyti savo biografiją. Tad galvoju, kad ir mano biografija buvo perrašyta. O visus studijų metus mane tiesiog globojo dekanai. Stipendiją gavau ne tik studijų, bet ir akademinių atostogų metu. Taigi dabar, kai negražiai kalbama apie ano laikmečio įsitikinimų žmones, aš neburnoju – tiesiog žinau, kad visur ir visada buvo ir yra gerų žmonių, kurie padeda tyliai, nepakenkdami nei sau, nei kitam.
– Kada atėjo momentas, kai pajutote, jog galite rašyti?
– Niekada tas jausmas ir nebuvo „išėjęs“ (juokiasi). Dar besimokydama, rašydavau „ypatingus“ rašinius. Mokytoja manęs, ko gero, nesuprasdavo, nes, paėmusi savo sąsiuvinį, visada rasdavau raudonai pavingiuotą eilutę ir užrašą: „ir vėl filosofuoji“. Gal dėl jaunumo neturėjau tvirtų įsitikinimų, tad pasidaviau įtakai ir nusprendžiau, kad esu niekam tikusi.
– Ar tai lėmė, kad savo pirmąsiais knygas išleidote jau būdama gražaus amžiaus?
– Galvoje jos dėliojosi jau seniai. Ramybės neduodavo mintys, kaip reikia rašyti, kad atitrūkčiau nuo kasdienybės, kaip atrasti tą filosofiją, kas svarbu gyvenime. Be to, atsitiko taip, kad mano rankose atsidūrė visi šeimos dokumentai, o giminaičiai nuolat skatino rašyti šeimos istoriją. Rašiau ilgai, gal dvejus metus. Taip 2011 metais pasaulį išvydo pirmoji knyga „Pokalbiai“, kurioje – savotiški mano pokalbiai su jau Anapilin iškeliavusiomis giminės moterimis.
Prisimenu, po mamos mirties ilgai sielojausi, kad neprikalbinau jos papasakoti apie „lagerį“. Per daug skausminga ši tema jai buvo. Todėl, kad nepasikartotų ta pati istorija, tėčio išprašiau. O tas sąsiuvinis, kuriame užrašyti tėvelio prisiminimai, man nedavė ramybės. Taip atsirado antroji knyga „Duok ranką“, kurioje – pokalbiai su šeimos vyrais.
– Kokiam skaitytojui skirtos Jūsų knygos?
– Manau, ir jaunimui, ir besidomintiesiems istorija, gal ir psichologai rastų sau naudingos informacijos. Mano knygose ne vienas žmogus gali rasti pritarimą savo mintims, jose – daug filosofijos.
– Kas – pirmieji kritikai, o gal – pagalbininkai?
– Ko gero, didžiausia mano „palaikytoja“ – vaikaitė Saulė. Žinoma, labai daug padeda ir vyras. Tiesiog aš iš jo niekada nesulaukiau jokio priekaišto. Nei dėl mano rašymo, nei dėl kitų dalykų. Esu azartiška, jei pradedu, negaliu sustoti, o jei sustoju, negaliu pradėti (juokiasi). Todėl dažniausiai rašymu užsiimu, kai vyras kelionėje.
– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Labai mėgstu gėles, jas prižiūrėti, dar domiuosi astronomija. Didžiausia palaima – skaitymas. Tik va, bėda – nesuprantu, ar tai narkotikas, ar antidepresantas. Juk ir kvailiausioje knygoje gali rasti protingą mintį.
– Parašėte dvi knygas, ko gero, galvoje jau sukasi mintys apie trečiąją?
– Dabar galvoju tik apie antrosios knygos pristatymą. Apie kitką pagalvosiu rytoj (juokiasi). O jei rimtai, tai minčių turiu daug, tik… Viešpaties keliai nežinomi.
Siūlyčiau perskaityti šias knygas, nes į jas sudėtas ne tik mano gyvenimas. Manau, kad daugelis ras dalelę ir savo giminės, tėvelių, senelių istorijos.