„Paskambinkit po penkerių metų, gal tada ir turėsiu jums ką papasakoti“, – pasiūlė Irena Kiršienė, išgirdusi, kad norime parašyti apie ją straipsnį. Vis dėlto po ilgų įtikinėjimų pavyko gauti kandidatės į tautodailininkus sutikimą pamatyti jos drožinius ir pasikalbėti apie širdžiai ir rankoms mielą pomėgį – drožinėjimą.
Pirmoji pliauska
Iš Klaipėdos, kurioje nuomojosi butą, į Vatušių gatvę Rietave Irena Kiršienė su vyru Artūru ir vaikais atsikėlė prieš dvylika metų. Nors tikslo įsikurti būtent Rietave šeima neturėjo, šis namas iš anuomet parduodamo nekilnojamojo turto labiausiai atitiko poros lūkesčius. Tuo labiau, kad ir kraštas nė vienam iš jų nebuvo svetimas – Artūras užaugo Tveruose, o Irena jaunystėje Rietavo aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje mokėsi namų ekonomės profesijos.
Šiuo metu moteris nedirba. Tik vasaromis, kai trinkelių klojimu užsiimantis vyras turi daugiau užsakymų, važiuoja jam padėti. „Atlieku aplinkos tvarkymo darbus“, – savo pagalbos pobūdį trumpai nusakė I. Kiršienė.
Kukliai, tarsi taupydama žodžius, pašnekovė kalba ir apie pomėgį drožinėti. Pirmą skulptūrėlę padarė būdama dvidešimt penkerių. Drožybai tinkančius peiliukus ir liepos pliauską gavo iš tėviškėje, kuri yra Šilalės rajone Bilionių kaime, gyvenusio kaimyno. Pusmečio jai prireikė, kad mintyse gimęs kūdikio vaizdas persikeltų į medžio drožinį.
Nuvyko pas Jonušus
Anot Irenos, mama, matydama dukros užsispyrimą, sakydavo: „Sudeginsiu, kam tau to reikia, kam tos skulptūrėlės? Geriau išdrožk kokį naudingą daiktą.“ „Babūnėlė“ buvo atlaidesnė, tik vis pasvarstydavo, iš kur tas gebėjimas atėjęs: „Ar iš kokio prosenelio, ar kito tolimo giminaičio?“
Tik pati drožėja savo atrastu pomėgiu nesistebėjo – juk dar mokykloje visi sąsiuvinių kampai būdavo žmogeliukų pripiešti, o ir agurko paprastai supjaustyti nemokėjo – vos paėmusi jį į rankas, tuoj kokį „baiboką“ išraitydavo.
Klausimo „Kur tas skulptūrėles dėsi?“ Irena ne kartą sulaukė ir iš kitų artimųjų. „Visada turėjau atsakymą: kai išeisiu į pensiją, surengsiu savo darbų parodą. Todėl, kai kažkam atiduodavau ar dovanodavau kokį darbą, žiūrėdavau, kad panašus liktų ir mano pačios kolekcijoje“, – atviravo drožėja.
Tačiau pensija buvo dar labai toli, o Irenai norėjosi kažkur padėti savo „kūdikius“. Pirmasis bandymas juos parodyti kitiems, tiksliau – drožybą išmanantiems žmonėms, buvo maždaug prieš šešiolika metų. Jau nepamena kieno patarta, kelias skulptūrėles nuvežė parodyti tautodailininkams Jonušams. „Turi savo stilių, drožk toliau“, – pasakė žinomas drožėjas.
Ir Irena drožė, vis geriau įvaldydama ranką. „Labai mėgstu smulkius darbelius. Kol nuskaptuoji, kas nereikalinga, – sunkus, prakaitą varantis darbas, o kai lieka ta medienos dalis, iš kurios turi išeiti sumanytas drožinys, prasideda pats įdomumas. Taip smagu matyti artėjantį rezultatą! Mano darbeliai – nedidelės žmonių skulptūrėlės. Tokia jau esu – kad ir kur būčiau – parkuose, gatvėse, – visur žmonių skulptūras pastebiu, priėjusi arčiau, gerai apžiūriu, mažesnę net paglostau“, – pasakojo moteris.
Trečioji vieta
Prireikė nemažai laiko, kol drožėja dar kartą pabandė savo darbams suteikti galimybę pasirodyti viešumoje. Prieš dvejus metus, pasiėmusi keletą darbų, nuvažiavo pas Plungės krašto tautodailininkus. Jai buvo pasiūlyta skulptūrėles atvežti prieš Velykas. Laukė jų nekantriai, bet prasidėjo pandemija ir… viskas sustojo.
Galiausiai, sąstingiui praėjus, septynios skulptūrėlės vis dėlto išvydo dienos šviesą. Kolegos tautodailininkai pasirūpino, kad I. Kiršienės drožiniai dalyvautų konkurso „Aukso vainikas“ regioniniame ture, kuris 2022-aisiais vyko Telšiuose. Iš ten ir atskriejo džiugi žinia, kad laimėta trečioji vieta. Tos pačios skulptūrėlės džiugino ir tautodailės darbų parodos, metų pabaigoje surengtos Plungės kultūros centre, lankytojų akis.
Šių metų pradžioje iškilmingame parodos uždaryme dalyvavusi I. Kiršienė sulaukė daug paskatinimo žodžių. Plungės tautodailininkų kuratorė Jolanta Miltenė sakė, kad rietaviškė – viena rimčiausių kandidačių į tautodailininkus medžio meistrus. Telšių apskrities tautodailininkų sąjungos vadovė Sigita Dacienė naujokės drožėjos darbus vadino išskirtiniais ir originaliais.
Mintyse – didesnė skulptūra
Netikėtai atėjęs įvertinimas – puikus paskatinimas, padrąsinimas kurti toliau. Irenos pomėgį palaiko ir namiškiai – vyras Artūras, sūnūs Aivaras ir Audrius, dukra Alvina. Todėl šeimos namuose visos palangės apstatytos mažomis medžio skulptūrėlėmis: čia vienoje kompanijoje gyvena ir ant suolelio poilsio prisėdusi senukų pora, ir kūdikis, ir Ukrainos kareivis, ir … nedidelės, savo eilės laukiančios liepos pliauskos. Irena, vaikščiodama pro šalį, stebės jas tol, kol galvoje gims vaizdinys. Ir tik tada, kai tiksliai žinos, ką iš to medienos gabalo išdroš, ims jį į rankas ir atsiduos kūrybai.
Irena prisipažįsta, kad turi minčių pabandyti sukurti ir didesnę skulptūrą – mediena jau paruošta, tik tam reikia specialaus prisiruošimo: naujų darbo įrankių ir nusiteikimo sunkiai dirbti.
Prakalbus apie kitus pomėgius, moteris neslepia, kad kai kurios jos mintys sugula į eiles. Tačiau eilėraščiai, kaip sako pati Irena, skirti tik asmeniniam naudojimui. „Kiekvienas turi savo pomėgių. Mano gebėjimas – kažką padaryti rankomis. Jos pačios į kūrybą tiesiasi: pavyzdžiui, jei remontuojant namus kibire lieka kokios lipdymui tinkančios „košės“, rankos pačios ją pačiumpa ir ką nors sulipdo. O štai megzti man neišeina – šalikas į pabaigą kažkaip susiaurėja, o kojinė susisuka“, – juokiasi I. Kiršienė.
Taip linksmai ir užbaigiame mudviejų pokalbį. Atsisveikindama žinau, kad gal po penkerių metų, o gal ir daug greičiau žurnalistai dar belsis į moters, siekiančios tapti tautodailininke medžio meistre, namų duris.
