Plungės Lurdui – 114 metų

Plungės miesto Birutės gatvės kairėje pusėje, tuojau už tilto per Babrungą, baltuoja Lurdiškės Dievo Motinos statula. Tai Plungės Lurdo grota, kur žemaičiai išliedavo ir išlieja savo širdies skausmą ir džiaugsmą. Tai seniausia tos rūšies grota Lietuvoje – kukli, paprasta, atitinkanti lietuvio būdą. Šiemet jai sukanka 114 metų.

1903 m. kunigaikštienė Marija Oginskienė iš Lenkijos į savo dvarą Plungėje pasikvietė vienuolę S. Zakrzauskaitę (Zakrzevska). Šiai vadovaujant, slapta, rusų valdžiai nežinant, buvo auklėjamos ir mokomos jaunos merginos, o vėliau siunčiamos į kaimus mokyti vaikų lietuviškai.
Iš Prancūzijos atvykusi Jėzaus Širdies kongregacijos generalinė vyresnioji P. Mari de Grand pareiškė Plungės klebonui kunigui V. Jarulaičiui, kad norinti pastatyti Lurdo grotą. Dvasininko patariama ji parinko gražią vietą prie Babrungo upės, šalia kelio į Kretingą, nupirko iš P. Uznevičiaus žemės sklypą. Vienuolių vyresnioji grįžo į Prancūziją, ir iš ten 1905 m. buvo atsiųsta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula. Ji spalio 30 dieną pastatyta ant akmens po atviru dangumi netoli dabartinės grotos.
1906 m. iš žmonių paaukotų pinigų klebonas V. Jarulaitis padirbino grotą, pastatydino joje Švč. Mergelės Marijos statulą ir rugsėjo 7 dieną pašventino. 1910 m. V. Jarulaitis pastatė virš Lurdo grotos mažą medinę koplytėlę. Joje buvo laikomos šv. Mišios slapta nuo rusų valdžios, nes ji draudė bet kokią katalikišką veiklą.
1928 m. į Plungę iš Vokietijos atvyko vienuolis kapucinas Tėvas Gerardas. Kitais metais atvykus dar dviem vienuoliams, susidarė kapucinų brolių šeima. 1930 m. Telšių kurija nupirko jiems antroje kelio pusėje namus (dabar – Birutės g. 30), juos padidino ir ten įsteigė mokyklą su bendrabučiu.
Mokinių skaičiui didėjant buvo padidinta koplyčia. Joje kasdien mokyklos auklėtiniai išklausydavo bent vienerias šv. Mišias ir priimdavo Komuniją.
1933 m. koplyčia labai apdegė, bet buvo greitai atstatyta.
Tų pačių metų vasarą ant Lurdo kalno buvo pastatyti mūriniai namai – bendrabutis (dabar ten „Saulės“ gimnazija). 1934 m. kapucinai perėmė apgriuvusius „Saulės“ draugijai priklausiusius mūrinius namus (dabar – Stoties g. 6) ir ten įrengė klases savo lėšomis išlaikomai vidurinei mokyklai.
1933 m. vienuoliai iš buvusių seserų vienuolyno persikėlė į buvusią mokyklą. Ten 1934 m. buvo atidaryta „naujokynė“, o po metų rudenį įstojo mokytis kapucinų mokyklą lankę jaunuoliai. Šešias klases baigę berniukai buvo priimami į Kapucinų ordiną. Už mokslą ir gyvenimą bendrabutyje per metus reikėjo mokėti po 350 litų. Knygas, rūbus, patalynę mokiniai privalėjo turėti savo. Gabiems mokiniams, neturtingų šeimų vaikams buvo daroma nuolaida arba jie visai buvo atleidžiami nuo mokesčio. Už mokslą buvo galima atsilyginti ir žemės ūkio produktais.
Plungėje vykdavo ligonių kongresai. Juose dalyvaudavo apie 10 000 ligonių iš visos Lietuvos. Žmones čia traukė viltis pasveikti, nes buvo tikima, kad Lurdo vanduo yra stebuklingas.
Kongresų tikslas buvo stiprinti ligonių sielą. Jų metu Lurdo grotoje buvo įrengtas altorius ir prie jo kasdien buvo laikoma keletas šv. Mišių. Kongresai vyko 1937–1939 metų birželio 30–liepos 2 dienomis.
1940 m. birželio 15 d. rusams okupavus Lietuvą bendrabutyje įsikūrė sovietų armijos daliniai. Po karo vienuolynas buvo panaikintas, Lurdas uždarytas, skulptūra perkelta į Plungės bažnyčią. 1960 m. Plungę apleido ir paskutinis vienuolis. Buvusioje kapucinų koplyčioje įrengta sporto salė. Vėliau ten buvo švietimo skyriaus sandėlis, o 1982 m. koplyčia per gaisrą sudegė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lurdas buvo atstatytas ir dabar tikinčiųjų gausiai lankomas. Jis buvo pašventintas 1990 m. spalio 28 d.