Plungės Sąjūdžiui – 30!

Šiemet sukanka 30 metų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo. Jame dalyvavo pilietiški, iniciatyvūs žmonės, prisidėję prie šalies išlaisvinimo iš sovietų okupacijos. Po 1988-ųjų liepos 9-osios mitingo Vilniuje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susibūrė ir Plungėje. Nepaisydami galimų pasekmių iš valdžios, šio judėjimo nariai plungiškių labui nuveikė daugybę darbų, tarp kurių Senamiesčio aikštėje esančio dabartinio knygyno pastato išsaugojimas, Žlibinų bažnyčios sugrąžinimas tikintiesiems, Žemaitijos nacionalinio parko įkūrimas ir kt.

„Kai aš prisimenu tas dienas, neatpažįstu savęs – niekada iki tol ir paskui nebebuvau tokia aktyvi, drąsiai pasisakanti, nebijanti rizikuoti, pakilios nuotaikos. Be to, šis laikotarpis dovanojo pažintis su daugeliu ypatingų žmonių“, – kalbėjo viena iš Plungės Sąjūdžio narių, buvusi „Ryto“ pagrindinės mokyklos lituanistė, Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos direktorė Vida Turskytė.
Jos tėvas buvo politinis kalinys, tad užaugo šeimoje, kurioje nuo pat gimimo girdėjo, jog Lietuva turėtų būti kitokia – laisva. Namuose ir tremtinių dainas dainuodavo per giminės susibūrimus. „Tėvelis sugiedodavo ir „Tautišką giesmę“, už tai net mane tampė, kai pradėjau dirbti. Bet per daug nedrįso mūsų užkabinti. Tik vienas to meto vietinis politinis veikėjas pagrasė, kad išmes iš darbo, jeigu tėvas buržuazinius himnus giedos“, – prisiminė buvusi Sąjūdžio narė.
Iki šiol gerai prisimena tarsi ženklą Estijoje pamatytą nacionalinę vėliavą. Dirbdama Plungės 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ pagrindinė) keliavo su pedagogais į tą šalį. „Einame per tokį skersgatvį, ir staiga man kažkas sako: „Žiūrėk, balkone Estijos vėliava!“ – mėlyna, juoda ir balta. Pasižiūrime – išties stebuklas! Stebimės, kaip nebijo tie žmonės… Parvažiuojame naktį į namus iš kelionės, tėvelis ir sako: „Ar tu žinai, aš jau mačiau – Lietuvos trispalvę žmonės nešiojasi!“ Papasakojau, kad ir Estijoje nacionalinę vėliavą regėjau. Staiga kažkas beldžiasi į langą. Įeina Algis Buitkus ir įteikia mažą vėliavėlę – grįžo iš mitingo Vilniuje visą kelią laikydamas iškištą per automobilio langą šią pačių siūtą trispalvę. Tokie sutapimai – tarsi sapne… A. Buitkus papasakojo, jog susikūrė Sąjūdžio grupė, pakvietė prisijungti. Kartais rinkdavosi butelyje pas Laimutę Baltrūnaitę, paskui tą pačią vasarą persikėlė į Plungės viešąją biblioteką.“
Mokytoja po vasaros atostogų grįžusi į mokyklą sulaukė išsigandusių žmonių klausimų, nuogąstavimų dėl veiklos Sąjūdyje. Ją mokė ir tuometis įstaigos direktorius Petras Globys: „Tu geriau nelįsk į tą Sąjūdį… Čia nesąmonė.“ Bet tai moters nesustabdė.
„Tuo metu man atrodė tas pats – tegu nors ir išveža. Buvo tokia laisvė, toks džiaugsmas… Kita vertus, matėme, kad jau viskas griūva“, – prasitarė pedagogė.
V. Turskytė prisiminė, kad Atgimimo laikotarpiu itin norėjosi turėti lietuviškos atributikos – vėliavų, Vyčių, kurių trūko, nes tik po vieną parveždavo iš Vilniaus. Pavyzdžiui, patys siūdinosi trispalves, o nebuvo ryškiaspalvių medžiagų, tad geltona spalva tokioje vėliavoje būdavo išblukusi. „Kai buvau Vilniuje, pamačiau, kad Lietuvoje šiandien žinomas Vytautas Toleikis turi daug lipdukų, tad paprašiau ir jų gavau (dauguma jų – su Vyčio atvaizdu). Grįžusi į mokyklą, prieš prasidedančius mokslo metus išleidau stendą ir pasikabinau klasėje. Jame panaudojau gautą atributiką, surašiau žinias apie Sąjūdį. Pamatęs direktorius paprašė nuimti, paaiškinęs, jog dar negalima, reikia dar palaukti, vėliau bus galima pakabinti. Įsivaizduojate, tiek sunkiai juos gavau, o man liepė nukabinti… Labiausiai jam užkliuvo Vyčiai… Tuo metu Savivaldybės Švietimo skyriaus vadovas Stanislovas Tutlys, atėjęs į rajono metodinį lituanistų susirinkimą, paklaustas dėl šio stendo, leido palikti“, – emocingai pasakojo V. Turskytė.
Paskui sumanė, kad reikia daugiau žmonių prisikviesti į Sąjūdį. Ji nusižiūrėjo, nors niekada iki tol nebuvo artimiau bendravusi, mokytoją Vigantą Danilavičių, kuris ir įsiliejo į veiklą. Paskui atėjo chemijos mokytojas Antanas Lapukas ir daugelis kitų.
Vėliau su bendraminčiais pedagogais, siekdami išjudinti stagnaciją mokyklose, įkūrė Mokytojų sąjūdį. Šis sambūris pirmiausia atsirado Vilniuje, iš ten Plungės sąjūdininkus pasiekė laiškas su raginimu įkurti grupę ir čia. V. Turskytė buvo išrinkta atstove ir išsiųsta į Vilnių, į Mokytojų sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą (1988 m. vasarą). „Tų metų vasarą iki rugsėjo pirmosios buvo tiek įvykių…“ – pabrėžė pašnekovė.
Juokdamasi prisiminė pirmąjį mitingą Plungėje – „Roko maršą per Lietuvą“. Kitądien nuėjo pas draugę, kurios vyras dirbo partkome. Šis ir sako: „Vakar čia suvažiavo visokie ekstremistai, su saugumiečiais visus nufotografavome.“
Vienas iš reikšmingiausių darbų, prie kurių ji prisidėjo, – tikybos pamokų įvedimas Plungės mokyklose 1989-aisiais, nors oficialiai jos pradėtos dėstyti tik po metų – 1990-aisiais. Anot pedagogės, niekas tam nedrįso prieštarauti, lyg ir bijojo, todėl leido padaryti fakultatyvą. Mokyti vaikus pradėjo šviesaus atminimo kunigas Petras Našlėnas. Vienu metu į mokytojos klasę susirinkdavo apie šimtą vaikų. Tiesa, tuo metu „Ryto“ mokyklai jau vadovavo Stanislovas Ivanauskas.
Iki šiol juokdamasi pasakoja ji ir apie kitą drąsų savo poelgį. „Įsivaizduojate, klasėse tebekabėjo Leninas. Jį vieni nusiėmė, kiti – ne. Aš vietoj jo pakabinau kryžių. Niekas apie tai nesužinojo, nors mokiniai matė, kol neatėjo viena mokytoja. Aš pirmadieniais turėdavau laisvadienį, tad tomis dienomis mano klasėje iš ryto dirbdavo kolegė. Ji atėjo, atsirakino kabinetą, žiūri – ant sienos kryžius. Nužingsniavo pas direktorių ir pasiskundė, jog negali eiti į klasę dėl ten esančio kryžiaus. Koks kryžius? Visi puolė žiūrėti. Man skambina, prašo ateiti. O aš tuo metu, pamenu, su „Riga“ skalbiausi, buvo gaila laiko. Pirmiausia paklausiau, kas atsitiko, nesupratau, dėl ko kviečia. Atsakė, jog tai labai svarbu, reikia tuojau pat atvykti. Įeinu į vadovo kabinetą, ir man liepia šį tikėjimo simbolį nukabinti. Mane Šventoji Dvasia apšvietė, aš ir sakau: „Aš pakabinau, o jūs nukabinkit.“ Ir to nedarė, atsakė: „Na, pagalvosim.“ Pasikvietė mane į administracijos susirinkimą, aš vėl kartoju: „Nukabinkit.“ Kitą dieną aktų salėje sušaukė mokytojų susirinkimą, vėl tą patį liepia, aš kartoju: „Nukabinkit, jei kam kyla ranka.“ Bet niekas nesiryžo to padaryti. Paskui, išeidama iš mokyklos, aš jį išsinešiau. P. Našlėnas ta tema kokius dešimt pamokslų pasakė“, – atviravo V. Turskytė.
Pirmuosiuose rinkimuose į Seimą Plungės Sąjūdis rėmė politinį kalinį Balį Gajauską, kalėjimuose praleidusį 37 metus. „Tada dar buvo gyvų „istribitėlių“, kurie šnekėjo, jog palaikome kažkokį banditą, o mus tris – mane, Ireną Vitkauskienę ir Zitą Paulauskaitę – praminė bandito mergom. Mes jį pristatinėdamos, agituodamos važinėjome po kaimus. Tuo metu, 1990-aisiais, ardė kolūkius, atidavinėjo žemę. Pavyzdžiui, manęs kolūkiečiai klausinėja apie žemės ūkį, o aš iš tiesų nelabai ką ir suprantu, nepatiko į tuos kolūkius važiuoti, bet reikėjo… Po įtemptos kovos vis dėlto laimėjo B. Gajauskas“, – atskleidė pedagogė.
Ji prisipažino, jog tas laikotarpis, padovanojęs pažintis su daugeliu ypatingų žmonių, buvo prasmingas ir gražus. Vėliau, paraginta dabar jau amžinatilsį gydytojo Aloyzo Pundziaus, įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Šiai politinei jėgai pradėjus skilti, reikėjo persiregistruoti, pedagogė to nepadarė, joje neliko.
„Man atrodo, kad tie, kurie Atgimimo metais dirbo atvira širdimi, buvo aktyvūs, prisidėjo prie šalies atkūrimo, dabar nedūsauja: „Ne už tokią Lietuvą kovojome…“ – užbaigė pokalbį V. Turskytė.
Parengė Dalia ŠIMKUTĖ, Žemaičių dailės muziejaus Mokslinės bibliotekos
vyr. bibliotekininkė