Įgyvendindamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansuojamą projektą „Krašto kultūra: praeities ir šiandienos dialogai“ ir atsižvelgdamas į tai, kad 2020-ieji yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ spausdins ciklą straipsnių apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Pirmoji publikacija – apie Plungianskius.
Gyventojų surašymas
Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respublikoje žydai sudarė nemenką mokesčių mokėtojų valstybės iždui dalį. 1764 metais Abiejų Tautų Respublikos Seimas buvo nusprendęs, kad visi vyresni nei vienerių metų žydai turi mokėti dviejų auksinų metinį pagalvės mokestį (nuo 1768 metų – trijų auksinų). Tais pačiais metais Seimas, kaip rašo Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, paskelbė pirmąjį atskirai Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuotinį žydų surašymą, kuriam turėjo paklusti visi miestuose, kaimuose, smuklėse ar net laikinai kurioje nors vietoje apsistoję abiejų lyčių žydai. Šis surašymas tapo savotiška repeticija ir mokykla prieš visuotinį valstybės gyventojų surašymą, vykdytą 1795-aisiais, kai Lietuvą jau buvo „prarijusi“ carinė Rusija.
Pastarajame surašyme dar neminimos žmonių pavardės, nes jų nebuvo. Pavyzdžiui, visame pasaulyje garsų muzikantą Luisą Armstrongą priglaudusios Karnovskių šeimos galvos Leibos senelis užrašytas kaip Karnavės smuklininkas Jankelis. Karnavė – mažytis kaimelis prie Nemuno, tarp Kauno ir Vilkijos. Jo pavadinimas ir tapo Karnovskių pavarde.
Aizikas Plungianskis
Tokių pavyzdžių, kai žydai pasiimdavo gyvenamosios vietos pavadinimą kaip pavardę, – daugybė: Vilenskis (Vilnius), Kovneris (Kaunas), Ritoveris (Rietavas). Ne išimtis ir Plungė, kadaise šaukta Plungėnais, o žydų iki šiol vadinama Plungiany. Čia gyvenusiems žydams prilipo Plungianskių pavardė.
1929 metų miesto „nejudamojo turto“ savininkų sąraše užrašyta, jog Laisvės alėjos trečiasis namas priklausė Aizikui Plungianskiui. Senamiesčio aikštėje stovėjusiame „krome“ veikė ir jo manufaktūros parduotuvė.
Aizikas Plungianskis, jo žmona ir du vaikai kartu su puse 1941 metų miesto gyventojų guli masinėje žydų kapavietėje Kaušėnuose.
Marko Plungianskio palikuonys
Bet Plungianskių pavardė neišnyko. XX amžiaus pradžioje dalis jos turėtojų išsikėlė į Vilnių, į kitas Rusijos imperijos vietas. O 1920-aisiais Maskvon su šeima išsikraustė gydytojas Markas Plungianskis. Anot jo anūko Vladimiro, žmonių su tokia pavarde pasaulyje nedaug, bet jis buvo sutikęs jų Uzbekijoje, Nyderlanduose, Amerikoje.
„Jaučiu sunkiai apibūdinamą ryšį su Lietuva, – rašo pavardę susitrumpinęs ir dėl to neretai armėnu vadinamas Vladimiras Plungianas, – dažnai joje būnu, turiu glaudžių pagrindinio darbo ryšių, daug kolegų ir draugų, viena mano knyga (universitetinis vadovėlis studentams kalbininkams) net išversta į lietuvių kalbą. Buvau užvažiavęs ir į Plungę, bet, ką sakyti, be lentelių „Žydų gatvė“ (iš tikrųjų – Sinagogų – Eugenijaus Bunkos past.), daugiau niekas neprimena apie mūsų protėvius. Namuose turiu nedidelį Plungės herbą – liūdną suvenyrą.“
Kai Vladimiras į Plungę atvažiuos kitą kartą, o tai padaryti jis planuoja liepos ar rugpjūčio mėnesį, jau pamatys daug žydų gyvenimą Plungėje ir visoje Lietuvoje įamžinusių ženklų.
Šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis Vladimiras Plungianas – vienas iš pasaulyje garsiausių Plungės žydų bendruomenės palikuonių, kuriuo plungiškiai gali didžiuotis. Jis – Rusijos kalbininkas, tipologijos ir gramatinės lingvistikos teorijos, morfologijos, korpusinės lingvistikos, afrikanistikos, poetikos specialistas, tikrasis Rusijos mokslų akademijos narys, filologijos mokslų daktaras, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto profesorius, Europos akademijos narys, „Švietėjo“ populiarios mokslinės literatūros premijos laureatas, Rusijos mokslų akademijos V. V. Vinogradovo rusų kalbos instituto direktoriaus pavaduotojas. Jo tyrinėjimų sferoje – daugumai žmonių net negirdėtos Afrikos, Okeanijos, ugrofinų kalbos.
Tėvo mokslininko pėdomis, tik pasirinkusi meno sritį, seka ir jo vyresnioji dukra Nadiežda.
Nederlingoje dykvietėje medžiai vaisių nenokina. Plungianskių giminė – tikrai ne dykvietė. Vladimiro tėvas Aleksandras Plungianskis – aviacijos inžinierius ir vertėjas, humanitaras ir eruditas, kalbėjęs keliomis Europos kalbomis, artimai draugavęs su majų civilizacijos tyrinėjimo mokyklą įkūrusiu istoriku, etnografu, lingvistu Jurijumi Knozorovu, rašytoju, vertėju, poetu lyriku Valentinu Berestovu.
Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis
1814 metais Plungėje gimė ir rašytojas, mokslininkas, kalbininkas, švietėjas Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis. Mirė Vilniuje 1883-iaisiais. Savo knygoje „Ben Porat“ jis citatomis iš Talmudo įrodinėjo žydų gyvenimą sunkinančių rabinų skelbiamų nuostatų nepagrįstumą, tuo sukėlęs ortodoksų nepasitenkinimo bangą ir pelnęs reformatoriaus vardą.
XIX amžiaus pabaigoje kritikuoti amorus – trečiajame mūsų eros amžiuje gyvenusius įstatymų aiškintojus ir žydų tautos lyderius, kurių Talmude minimi 1 932, – buvo drąsus žingsnis. Rašytojas Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis užsitraukė ortodoksų, maniusių, jog yra pernelyg liberalus, nemalonę, o liberalai jį kaltino ortodoksiškumu.
Vienas iš Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūkų Mošė Beilinsonas – sionizmo veikėjas, žurnalistas, vertėjas ir gydytojas. Atvažiavęs į Palestiną, Petach Tikvoje, apleistoje daržinėje, jis atidarė pirmąjį mieste chirurgijos kabinetą. Iš jo išaugo viena didžiausių ligoninių dabartiniame Izraelyje ir vadinama plungiškio Mordechajaus Ben Solomono Plungianskio anūko Mošės Beilinsono vardu. Pastarasis mirė vos keturiasdešimt dvejų, mirtina liga užsikrėtęs nuo savo paciento.
Toliau – dar įdomiau. Mat Mordechajus Ben Solomonas Plungianskis kilęs iš garsaus rabino Mordechajaus Ben Abraomo Jofės giminės. Šis gimė ne Plungėje, bet reikalų su Lietuva turėjo, nes dalyvavo kuriant Keturių žemių ir Lietuvos tarybą. Jis mokėsi astronomijos Venecijoje, tarnavo rabinu Prahoje, Gardine, Kremenece, Poznanėje, Liubline, kur tapo vienu iš Keturių žemių, jungusių Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, Raudonosios Rusios ir Volynės žemes, bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų bendruomenių lyderiu. Jam priskiriamas ir svarbiausio XVI–XVIII amžių žydų bendruomenių valdymo ir teisingumo organo – Keturių žemių tarybos sukūrimas.
Netikėta žinia plungiškiams – Mordechajaus Ben Abramo Jofės genealoginio medžio šaknys siekia Judėjos valdytoją Elnataną ir net patį karalių Dovydą. Vadinasi, Plungėje gyveno, mirę palaidoti ar nužudyti užkasti legendinį Galijotą nugalėjusio Dovydo palikuonys.
