Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Sausį publikavome straipsnį apie Plungianskius, vasarį – apie Cimblerius, kovą – apie Michelį Rolniką, dabar – apie serus Entonį Šerą ir Ronaldą Harvudą.
Didžiojoje Britanijoje režisieriaus Endžio de Emmonio sukurtame filme „Dievas teisme“ („Good on Trial“) pradžioje pasirodo rabiną Akibą vaidinantis Entonis Šeras (Antony Sher). Pasirodo ir tyli. Jeigu tokio lygio aktorius neprataria nė žodžio, reikia laukti filmo pabaigos ir tikėtis, jog pagal režisieriaus sumanymą jis trinktels taip, kad maža nepasirodys.
Veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovyklos viename barake, kuriame sugrūsti žydai žaidžia priešmirtinį žaidimą – teisia Dievą, kaltindami jį sulaužiusį pažadą rūpintis savo išrinktąja tauta.
Filmo veiksmas – rabino Akibos monologo laukimas. E. Šero nepažįstantis žiūrovas tai suvokia tik tada, kai jis prabyla. „Dievas nėra geras. Jis niekada nebuvo geras. Jis tik buvo mūsų pusėje… Dievas nėra geras, jis tik stiprus. Jis dabar prieš mus. Bet jis vis dar Dievas… Bet jau ne mūsų Dievas… Jis tapo mūsų priešu… Dabar jis sudarė sandėrį su kažkuo kitu“, – visa savo talento jėga, už kurią ir nuopelnus dramaturgijai Didžiosios Britanijos karalienė suteikė sero titulą, byloja E. Šeras – rabinas Akiba.
Tai verčia patikėti, jog visą gyvenimą su Dievu bendraujantis žmogus jį pažįsta ir žino, kaip yra iš tikrųjų.
Seras Entonis Šeras
Paties E. Šero gyvenimą irgi galima vertinti kaip pažinimo kelią. Plungėje giminės šaknis turintis, Emanuelio ir Mardžeri Šerų šeimoje Pietų Afrikos Respublikoje gimęs Entonis rašė, kad, devyniolikos metų atvažiavęs į Angliją mokytis aktorystės, iškart suvokė du dalykus: baltosios rasės viršenybės prieš juodaodžius Pietų Afrikos Respublikos gyventojus neteisybę ir būtinybę dėl karjeros slėpti savo žydišką kilmę bei homoseksualumą.
Teatre buvo pilna gėjų, tačiau nė vienas to nerodė. Tą patį darė ir Entonis. O slėpdamas savo gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje tarpsnį jis iškart prarado tenykštį anglų kalbos akcentą ir sakydavo, jog kilęs iš Londono Hampstedo rajono. Tačiau viskas liko jame.
1982 m. įstojęs į Karališkąjį Šekspyro teatrą, sukūręs beveik šimtą vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, du kartus pelnęs vieną labiausiai Didžiojoje Britanijoje vertinamų Lorenso Olivjė premiją, tapęs rašytoju ir teatro režisieriumi, mėgstamiausiu princo Čarlzo aktoriumi, E. Šeras sugrįžo į save. Jis ir jo partneris bei bendradarbis Gregoris Doranas tapo viena iš pirmųjų gėjų porų, pradėjusių civilinę partnerystę Jungtinėje Karalystėje.
Tam reikėjo didžiulės drąsos, nes Anglijoje homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1967 metais. Dar buvo gyvas prisiminimas, kaip valdžia susidorojo net su Alanu Turingu, kuris Antrojo pasaulinio karo metais iššifravo garsiosios vokiečių „Enigmos“ siunčiamus pranešimus. Anot istorikų, A. Turingas karą Europoje sutrumpino dvejais metais, išgelbėjo 14 milijonų gyvybių, tačiau turėjo pasirinkti bausmę: kalėjimą arba cheminę kastraciją. Pasirinkęs pastarąją, jis nusižudė.
Dar buvo garsi homoseksualaus aktoriaus Džono Gilgudo (Jono Gelgaudo) byla, ir tik kolegų bei jo talento gerbėjų palaikymas išgelbėjo jį nuo kalėjimo.
2001 m. E. Šeras pasirinko vaidmenį savo pusbrolio Ronaldo Harvudo (Ronald Harwood) pjesėje „Malerio atsivertimas“ ir sakė, kad kompozitoriaus, aukojančio savo tikėjimą dėl karjeros, istorija įkūnija jo paties kovą už tapatybę.
Seras Ronaldas Harvudas
R. Harvudas – taip pat plungiškio vaikas, gimęs Pietų Afrikos Respublikoje, taip pat išvažiavęs į Londoną siekti aktoriaus karjeros, bet pasukęs rašytojo, dramaturgo keliu ir, kaip ir E. Šeras, už nuopelnus teatrui pelnęs Didžiosios Britanijos sero titulą.
Prieš penkiolika metų vaikystės draugo Abelio Levito pakviestas jis lankėsi Plungėje ir, anot Abelio, susitikime su rajono meru Algirdu Pečiuliu ištarė tai, kas šiandien labai aktualu. „Pone mere, – sakė R. Harvudas, – žinau, kad turite biudžeto sunkumų, bet kad ir ką darytumėte, prašau, nemažinkite Savivaldybės biudžeto kultūrai. Tai pakenktų visiems.“
Regis, tai tipiškas kultūrininko požiūris, kuris formuojasi ne per vieną dieną.
Vėlgi A. Levitas prisimena, kad nuo mažų dienų su Ronaldu draugavę, bet nežinoję, jog jų anksti mirę tėvai Isakas Horvičius ir Luisas Levitas yra plungiškiai, abu linko į aktorystę. Ronaldas mokykloje rinko visų joje vykusių konkursų laurus ir, gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą, iškart išskrido į Londoną įgyvendinti savo svajonės.
Tačiau jo mama nepajėgė finansiškai remti sūnaus mokslų, todėl, studijuodamas Karališkojoje dramos meno akademijoje, Ronaldas susirado ir darbą: tapo garsaus to meto aktoriaus sero Donaldo Halfito asistentu. Bet tai netiko akademijai, todėl mokslus teko mesti, liko tik darbas, prisiminimai apie kurį pagimdė garsią R. Harvudo pjesę, o vėliau ir filmą „Aprengėjas“.
Pasaulį išvydo per dvidešimt R. Harvudo pjesių, dvidešimt scenarijų filmams, per trisdešimt grožinės ir dokumentinės literatūros kūrinių.
Plačiai jo vardas nuskambėjo po to, kai 2002 metais už scenarijų kino filmui „Pianistas“ jam atiteko „Oskaras“ – garsiausias kino pasaulio apdovanojimas. 2007 metais „Oskarui“ buvo nominuotas pagal Ronaldo scenarijų sukurtas dar vienas filmas – „Skafandras ir drugelis“, pasakojantis vėlgi tikrą istoriją apie insultą patyrusį, vien kairės akies mirktelėjimais knygą padiktavusį žurnalistą.
Kaip tik tarp šių datų R. Harvudas – pirmasis tokio lygio autorius – buvo atvykęs į Plungę, čia susitiko su rajono vadovais, moksleiviais, Žemaičių dailės muziejaus lankytojais.
Po jo vizito A. Levitas „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro vadovei Danutei Serapinienei pasiūlė rengti kasmetinius R. Harvudo moksleivių meninės raiškos konkursus, kurie tęsiami iki šiol ir sulaukia dalyvių iš visos Lietuvos bei paties R. Harvudo dėmesio.
Pabaigai – Liudvikos Pociūnienės straipsnio „Aš dūstu…“, spausdinto prieš metus svetainėje www.bernardinai.lt, citata apie du filmus, kuriems scenarijus parašė R. Harvudas: „Kalbant apie dramatiškiausius XX a. istorijos dalykus, norėčiau pasilikti prie stebėtinai nešališko Romano Polanskio „Pianisto“… bei Istvano Sabo „Takingsides“ su Harvey Keteliu. Filmo pavadinimas lietuviškai išverstas „Apsisprendimas“, nors galėtų būti verčiamas ir kaip „Šališkumas“. Mano galva, tai – privaloma programa visiems, norintiems ištarti savo žodį Antrojo pasaulinio karo ir pokario tema kine.“
Kokia idomi istorija ir ivairus zmoniu likimai. Lieka tik spelioti kokia butu Lietuva, jei ne didieji karai ir holokaustas? http://www.beviltiskaskola.lt