Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Sausio 28-ąją publikavome straipsnį apie Plungianskius, šįkart – Cimbleriai.
Pranašavo, jog nieko gero iš jo nebus
Dabar Londone gyvenančio Aleno Cimblerio senelis iš tėvo pusės Džozefas Cimbleris (kuris buvo Lazario Cimblerio sūnus), bėgdamas nuo dvidešimt penkerių metų trukmės tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje, iš Plungės išvyko 1909 ar 1910 metais ir atsidūrė Pietų Afrikos Respublikoje.
Aleno tėvas Leonardas labai retai girdėdavo apie Plungę, o Alenas susirado ją žemėlapyje, bandydavo įsivaizduoti, kaip daugiau nei du šimtus metų jo protėviai čia gyveno, bet viskas, ką žinojo, – kad Plungėje dar likęs paskutinis gyvas giminaitis Ruvelis Cimbleris su šeima.
A. Cimblerio močiutė Sara ir senelis Džozefas gyvenimą naujoje vietoje – Pietų Afrikos Respublikoje – pradėjo labai skurdžiai: glaudėsi viename kambarėlyje su baldais, padarytais iš medinių pomidorų dėžių. Aleno mama per stebuklą išvengė žūties Rytų Europoje ir visą gyvenimą krūpčiojo prisiminusi persekiojimą ir masines žydų žudynes.
Alenas augo Johanesburge, mokėsi prastoje valstybinėje mokykloje, kurioje mokytojai jam į akis pranašaudavo, jog nieko gero iš jo nebus. „Aš buvau piktas ir maištaujantis, – pasakoja jis. – Bet nesuvokiau, jog tai buvo mano atsakas į tragedija pasibaigusį šeimos ir visos žydų tautos persekiojimą bei priverstinę emigraciją, kurių padariniai nenuspėjami, bet vienareikšmiškai žalingi ir sudarkę kelių kartų gyvenimus.“
Pietų Afrikos Respublikoje Cimbleriams nebuvo lengva, nes ir angliškai, ir afrikanerių (dar vadinama būrų) kalbomis šnekantiems baltaodžiams labiau rūpėjo slopinti pietų afrikiečius, o žydus jie ignoravo.
Mokėsi ir psichologijos, ir verslo administravimo
Pyktis dėl varganos padėties Alenui buvo vienas iš motyvų keistis ir keisti. Septyniolikos metų jis pradėjo tarnauti kariuomenėje, tapo leitenantu ir dar devynerius metus liko joje ugdydamas savyje drausmę, mokydamasis būti nepriklausomas, matyti tikslą ir jo siekti.
Tik įgavęs gyvenimo patirties, įstojo į universitetą, tapo psichologijos mokslų daktaru. Be to, dar siekė verslo administravimo magistro laipsnio. Mokėsi dienomis, o vakare eidavo į krizių kliniką vadovauti naktinei psichologinei tarnybai, kurios darbas buvo gelbėti ne tik naktyje, bet ir gyvenime pasiklydusius narkomanus, santykiais šeimoje ir bendruomenėje suluošintuosius, savyje problemų sprendimų nerandančiuosius.
Vėliau Vitvatersrando universitete jis penkiolika metų mokė studentus verslo administravimo paslapčių.
Nė minutei
nenustygstantis
Senieji plungiškiai, dar menantys per karą suluošintą, fizinio darbo negalėjusį dirbti Plungės turgaus direktorių Ruvelį Cimblerį, regėdami Aleno veiklą sakytų, jog jis tipiškas Cimblerių giminės atstovas: šiek tiek padaužiškas, gebantis derinti savo gyvenimą su kitais ir nė minutei nenustygstantis.
Dar mokydamas studentus verslo organizavimo subtilybių, A. Cimbleris įsteigė strateginio valdymo konsultacijų biurą, padėjusį įmonėms ir nevyriausybinėms organizacijoms plėtoti strategiją ir veiklą. O pasitraukęs iš universiteto pradėjo platų konsultavimo verslą, padėjusį Pietų Afrikos Respublikos organizacijoms prisitaikyti prie šalyje vykstančių pertvarkų, tapo šios šalies Psichologų asociacijos vykdomojo komiteto nariu, Vitvatersrando psichinės sveikatos draugijos prezidentu, Nacionalinės psichinės sveikatos tarybos nariu.
Dvidešimt penkerius metus konsultavimo verslu stiprinęs Pietų Afrikos Respublikos ekonomiką, vis dėlto, rūpindamasis vaikų ateitimi, nutarė kraustytis į Didžiąją Britaniją, kurioje gyveno jo žmonos Karinos artimieji.
Išvykti paskatino ir tai, kad vienas iš klientų – „Investec Bank“ – sumanė išplaukti į tarptautinius vandenis ir įsikurti Londone. Alenas penkiolika metų vadovavo bankui, kuriame Pietų Afrikos Respublikoje dirbo tik šeši žmonės. Išeidamas į pensiją, paliko jau 16 tūkstančių darbuotojų keturiolikoje šalių.
Nerimstantis Alenas iš Cimblerių giminės nerimsta ir Londone. Jis yra Haid parko nekilnojamojo turto asociacijos ir Padingtono kaimynystės forumo pirmininkas, Morpeto mokyklos valdytojų pirmininkas, Apskritojo stalo riteris, Arkivyskupo Tutu Afrikos lyderystės instituto direktorius, turi dar gausybę pareigų, kurios neduoda jokios finansinės naudos, o skirtos burti žmones, lengvinti ir kurti jiems visaverčius gyvenimus, padėti krizinėse situacijose.
2014-aisiais – į išsvajotąją Plungę
2014 metais Alenas su žmona Karina pirmą sykį aplankė išsvajotąją Plungę. Čia jis taip pat pasiūlė savo paramą – „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centrui pažadėjo ir garbingai „cimbleriškai“ vykdė pažadą penkerius metus finansuoti visos Lietuvos moksleiviams organizuojamą tradicinį Ronaldo Harvudo meninės raiškos konkursą.
Litvakų atminimo sode stovi už Aleno ir Karinos paaukotus pinigus pastatytas obeliskas Hermanui Kalenbachui, „auga“ metalinė obelis Telšių žydų bendruomenei atminti.
„Man Plungė pasirodė malonus miestelis, kuriame saugomas žydų bendruomenės palikimas“, – sako Alenas, prisimindamas į savo vietą sugrąžintas senąsias žydų kapines, aukų pagerbimo ceremoniją Kaušėnų memoriale, apsilankymą „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centre, nuo žemės pakeltą ir namo parsivežtą miesto viduryje stovėjusios sinagogos plytos gabalėlį, susitikimus su plungiškiais, kurie ne tik papasakojo apie jo giminaitį Ruvelį Cimblerį, bet ir padovanojo jo nuotraukų.
Rūpinasi bušmėnų gentimis
Už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Londono esanti Plungė Alenui tebėra pasūpuoti traukiantis giminės lopšys, bet šešis kartus toliau besidriekianti Pietų Afrikos Respublika vis dėlto – gimtinė. Tad nenuostabu, jog jis ten būna dažniau. Juolab kad turi ten reikalų – labai rimtų, svarbių visai žmonijai.
A. Cimbleris pasakoja, jog žmonijos lopšyje Afrikoje dėl Vakarų civilizacijos kišimosi sparčiai nyksta seniausią DNR pasaulyje turinčios, 25 tūkstančius metų gyvenimo būdo nekeičiančios, itin harmoningą ryšį su gamta turinčios, daug gyvenimo planetoje pamokų civilizuotomis save vadinančioms bendruomenėms galinčios suteikti bušmėnų gentys.
Viename iš interviu (www.villageschoolsnamibia.com) Alenas sakė: „Vyraujanti nuomonė byloja, jog bušmėnais vadinami sanai išnyks. Jie beveik sunaikinti Botsvanoje, jau sunaikinti Pietų Afrikoje, mažai jų liko Angoloje, Zambijoje yra sunkiai pasiekiama grupelė. Mano manymu, Namibijoje yra vienintelė apie aštuonių tūkstančių žmonių gentis, likusi visoje Pietų Afrikoje tik dėl to, jog jiems vis dar leidžiama medžioti, tad paskutiniam pasaulyje šios kultūros kraštui yra vilties išlikti.
Aš žinau, ko galime iš jų pasimokyti, ir jei nebūsime atsargūs, prarasime visus šiuos nuostabius žmones. Bušmėnai dešimtis tūkstančių metų harmoningai gyveno savo aplinkoje, nieko nepažeisdami ir nesunaikindami. Iš šios unikalios žmonių grupės dar galime išmokti, kaip išsaugoti savo planetą. Štai kodėl iniciatyva „Gelbėkit saną“ yra esminė, o kaimo mokyklos – priemonė. Tai reikia padaryti: šią kultūrą reikia išsaugoti.“
Alenui bušmėnai rūpi nuo to laiko, kai jam buvo trylika ir jis pamatė keletą straipsnių bei atvirukų apie juos. Dabar jis yra judėjimo „Save the San“ („Gelbėkit saną“) įkūrėjas ir vadovas, ypatingą dėmesį skiriantis bušmėnų švietimo sistemai.
A. Cimbleris kategoriškai nusistatęs prieš egzistavusią tvarką, kai bušmėnų vaikai būdavo išplėšiami iš savo šeimų ir aplinkos, vežami į toli esančias mokyklas ir suvienodinami, taip netekdami savo kalbos ir tapatybės. Tai, anot jo, – didelė trauma patiems vaikams ir didžiulė netektis pasaulio kultūrai.
Aleno įsitikinimu, reikia kurti mokyklas bušmėnų kaimuose, bent jau pradinėse klasėse mokyti jų gimtąja kalba. Taip sutvirtinamos jų bendruomenės, teisingai ir švelniai taikant gyventojų apsaugą ir jų nuostabų paveldą, skatinamas centrų, amatų kūrimas.
Apie tai jis ne tik šneka, bet ir daro: stato mokyklas, gyvenamuosius namus, ruošia mokytojus, taip bušmėnams siųsdamas žinią, jog didžiausias turtas yra tai, ką jie turi, o ne tai, ką jiems duoda kiti.
Regis, iš to gali pasimokyti ne tik Lietuva.
