Lietuva dar tebegyvena popiežiaus Pranciškaus istorinio vizito nuotaikomis. Dvi dienas didžioji dalis mūsų šalies žmonių neatsitraukė nuo televizorių ekranų, tūkstančiai jų plūdo susitikti su pontifiku į Vilnių ir Kauną. Tiek iš arčiau mačiusieji šį labai brangų, ilgai lauktą svečią, tiek stebėjusieji jo susitikimus su žmonėmis per televiziją pajuto Šventojo Tėvo paprastumą, atvirumą, šilumą – tą didžiulį emocinį užtaisą, kurio mums taip trūko.
Per mandagumo vizitą prezidentūroje, kur atvyko tiesiai iš oro uosto, kojoms ką tik palietus Lietuvos žemę, popiežius sakė: „Noriu pasveikinti visus Lietuvos žmones, kurie šiandien man atveria savo namų ir savo tėvynės duris.“ Plačiausiai Lietuvos žmonės, atrodo, atvėrė savo širdžių duris. Kas iš tiesų įvyko mūsų sielose, ar visi tikrai atpažinome tą viltį Kristuje Jėzuje (juk vizito devizu buvo pasirinkti žodžiai „Kristus Jėzus – mūsų viltis“), parodys ateitis. Ar išlaikysime tą viltingą džiugesį, ar bus pilnesnės mūsų miestų ir miestelių bažnyčios šventadieniais, ar būsime jautresni vieni kitiems, ar degsime tokia artimo meile, kokia mūsų širdys liepsnojo per šv. Mišias Kauno Santakoje?
„Gyvai“ sutikusieji popiežių Pranciškų pasakoja, kad išgyveno sunkiai žodžiais nusakomą bendrystės jausmą, panašų į tą, kokį jautė tada, kai susikibę už rankų stovėjo Baltijos kelyje, kai dainuodami ir giedodami gynė televizijos bokštą ir Lietuvos parlamentą.
Kokią žinią, kokias mintis savo pasisakymuose paliko mums Šventasis Tėvas?
Apie šimtmetį: „Šio vizito atvykau ypatingu jūsų valstybei metu, nes švenčiate nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Šį šimtmetį ženklino išbandymai ir kančios, kalinimai, tremtys, net kankinystės. Tai proga stabtelėti ir prisiminti visą šią patirtį, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė valstybę.“
Apie Lietuvos misiją: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Tebūna veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovoti su bet kokia neteisybe, skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir tebūna sutaikinimų ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“
Apie sovietų ir nacių aukas: „Visa Lietuva gali paliudyti, kad nukrečia šiurpas vien tik išgirdus žodį „Sibiras“, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur… Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, jog suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, pasirodančias įvairiais pavidalais.“
Apie toleranciją: „Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdisi vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ar kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti, jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį – priimti skirtumus.“
Apie individualizmą: „Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris atriboja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus, pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Negražus gyvenimas stovint priešais veidrodį. Bet gražus gyvenimas su kitais – šeimoje, su draugais, kovojant kartu su tauta.“
Apie solidarumą: „‚Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. Centre – tai reiškia esantis vienodu atstumu. Taip nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmiems.“
„Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose“, – akcentavo popiežius homilijoje Santakoje.
Šv. Mišiose Kauno Santakos parke dalyvavo keli šimtai Plungės dekanato tikinčiųjų. Daug kas į Vilnių ar Kauną važiavo savo automobiliais. O dviem didžiuliais autobusais beveik šimtas piligrimų išvyko į Kauną trečią valandą nakties. Už nemokamą kelionę į susitikimą su popiežiumi esame dėkingi parapijos klebonui kunigui Vytautui Gedvainiui.
Kaip mus asmeniškai palietė, kuo praturtino šios dvi dienos su Šventuoju Tėvu? Kokie jo žodžiai labiausiai „įkrito“ į širdis? Mintimis, patirtomis emocijomis pasidalijo Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos pedagogės:
Virginija M.: „Mane labai sujaudino Šventojo Tėvo dėmesys mažiesiems. Jo apsilankymas Lietuvoje – didžiulė dovana visiems žmonėms. Džiaugiuosi galėjusi būti šio svarbaus įvykio liudininke. Iš susitikimo su juo Santakos parke širdyje išsinešiau meilę, o sieloje – dar stipresnį tikėjimą, kad viskas bus gerai. Kaip kalbėjo popiežius Pranciškus, stiprybės turime semtis iš savo tautos kankinių. Gyventi dvasios šviesoje su meile, neužrakinant širdžių gerumui, ištiesiant pagalbos ranką mažesniems ir silpnesniems. Dalyti kasdien po gerumo, tolerancijos lašą kiekvienam. Lietuva turi būti tiltu Europos šalims.“
Džiuginta S.: „Popiežius turi kažką ypatingo: šiltas, paprastas, rodos, kad šypsosi asmeniškai kiekvienam žmogui, esančiam minioje. Buvo nuostabu pajusti nerealų bendrystės jausmą. Visos problemos tarsi pasitraukė. Jo kalba verčia pažvelgti į save kitaip. Jaučiausi dvasiškai pakylėta! Buvo nuostabu ir gera!“
Jūratė B.: „Popiežiaus žinutė man – priimti visus žmones tokius, kokie jie bebūtų. Neapsakoma šio žmogaus ramybė, tikrumas.“
Gina U.: „Kokia popiežiaus žinia man? Ta, kad viskas, kas gražu, yra paprastume. Mes dažnai pamirštame paprastus dalykus: susireikšminame, nepastebime šalia esančio, išgyvename dėl nereikšmingų dalykų. Popiežiaus atvykimas tarsi vėl suvienijo mūsų tautą ir parodė, koks svarbus žmogui yra tikėjimas.“
Violeta Z.: „Savo vizitu popiežius Pranciškus paliudijo Dievo meilę Lietuvai. Kiekvienas jo žodis – didžiulė vertybė, visi turime stengtis gyventi pagal Evangeliją. Atsirado viltis gyventi santarvėje. Vien jo vizitas suvienijo žmones, paskleidė ramybę, pasėjo viltį.“
Regina G.: „Popiežius Pranciškus paskatino „plačiau atmerkti akis“ – matyti ne tik save, bet ir kitus. Jo vizitas paliko įspūdį visam gyvenimui“.
Daiva M.: „Atrodytų, kiekvienas iš mūsų stengiamės. Tačiau, nori to ar nenori, suklumpame, suklystame. Popiežiaus atvykimas man priminė, kokie mes maži ir laikini šioje žemėje. Svarbu ieškoti dialogo su esančiu šalia, pasipriešinti individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentrikus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo gerove. Popiežius ir kviečia būti atvira išeinančia Bažnyčia.“
Dainora G.: „Jau važiuodama su bendraminčiais į susitikimą su popiežiumi jaučiau nenusakomą jaudulį ir nerimą: ar aš verta susitikimo, ar tikrai suprantu, kokios dovanos važiuoju atsiimti? Ankstyvo ryto tamsa ir džiugus mielos savanorės „labas rytas“ „pakibdė“ ašarų gumulą gerklėje, o jis ir nenukrito per visą mielą dienelę. Viskas jaudino iki ašarų: sutikti žmonės, žemaičių vėliava, pririšta ant metalinės tvorelės, patekėjusi skaisti saulė, dangaus mėlynume besiplaikstantis aitvaras, kuris vaizdavo baltą popiežiaus tiarą, vyskupo Kęstučio Kėvalo pasakojimas ir didžiuliame ekrane pasirodęs popiežiaus Pranciškaus kortežas… Popiežiaus žodžiai ir palaiminimas man patvirtino ir sustiprino žinią – aš turiu Kelią, aš turiu Meilę, kurią galiu dalyti, dovanoti, aukoti visiems. Aš labai stengsiuosi…“
Dar ilgai prisiminsime ir visuotinį žmonių džiaugsmą – pačią nuoširdžiausią euforiją; ir rudeninės gamtos nusilenkimą Šventajam Tėvui, kai Vilniuje, jam prisilietus prie paskutines dienas žemėje gyvenančiojo, suspindo saulė, o per šv. Mišias Kaune debesų dengiamą dangų papuošė vaivorykštė; ir Šventojo Tėvo palinkėjimą lietuviškai gražaus sekmadienio ir skanių pietų.
