Padėti kitiems. Ko gero, būtent tokią misiją šiame gyvenime Dievulis bus paskyręs plungiškei Galinai Alimienei. Mat būtent tuo – pagalba žmonėms – ji užsiėmė ir dirbdama slaugytoja ligoninėje, ir dabar – visuomeniniais pagrindais darbuodamasi organizacijoje „Caritas“. „Tai kad aš negaliu pro šalį praeiti. Jei matau, kad žmogui negerai, tai ir klausiu, kas jam nutiko. Manau, kad daugelis žmonių nėra abejingi kitų bėdoms“, – kalbėjo ponia Galina.
Nors gimusi Sibire, Galina sako to krašto nepamenanti. Mat dar visai mažytę tėvai parsivežė į Lietuvą. Čia ji baigė vidurinę, paskui – Panevėžio medicinos mokyklą, o 1970-aisiais jauna sesutė parvyko į Plungę ir įsidarbino ligoninės operacinėje, kurios nepaliko net… 40 metų. Tiesa, iš pradžių ji dirbo tik operacinėje, o paskui, ją sujungus su reanimacijos skyriumi, teko ir operuojant dirbti, ir sunkius ligonius slaugyti.
Galina Alimienė darbingiausius savo gyvenimo metus praleido sudėtingiausiame ligoninės skyriuje, į kurį dažniausiai patenka sunkiausieji, tarp gyvybės ir mirties balansuojantys ligoniai. Ne vienas žmogus ponios Galinos akivaizdoje akis užmerkė, bet kur kas daugiau išgyvenusiųjų, įveikusiųjų sunkią ligą ar sudėtingą pooperacinį laikotarpį. „Nėra nieko džiugesnio, kaip pamatyti išgelbėtą, sveikstantį pacientą. O labiausiai širdį gelia, kai artimiesiems tenka pranešti liūdną žinią“, – pasakojo 40 metų slaugytoja dirbusi moteris.
Pasak Galinos, vienas įvykis, nors labai senas, bet iki šiol ją dar pravirkdo. Buvo rugpjūčio 31-oji. Būsimasis pirmokėlis žaidė kieme. Prie jo prisijungė draugas, atsinešęs namuose rastą savadarbį ginklą. Tas šautuvas neveikė, o tąkart, vaikams žaidžiant, ėmė ir iššovė – būsimajam pirmokui į galvą. Vaikas ligoninėje mirė. Štai tada Galina sako verkusi – ilgai ir gailiai. „Gydytojas tada man pasakė, kad reikia tramdytis, kad toks darbas ir kiekvieno mirusiojo neapgailėsi. Bet širdžiai juk neįsakysi, juolab kad užgeso vaikelio gyvybė“, – prisiminimais dalijosi slaugytoja.
Tiesa, buvę ir daug džiugių akimirkų. Pavyzdžiui, kai prieš kelerius metus garažuose smalkėmis apsinuodijo trys berniukai, atrodė, kad nė vienas iš jų neišgyvens, bet du medikams pavyko „ištempti“. Nors vienas iš vaikų mirė, dėl dviejų išgyvenusiųjų buvo džiugu.
Paklausta, ar nekildavę minčių pakeisti darbą, pereiti į lengvesnį skyrių, ponia Galina atsakė, jog ne. Anot jos, darbas operacinėje ir reanimacijos skyriuje – sunkus, neleidžiantis atsipalaiduoti, atsikvėpti, bet kartu – ir verčiantis tobulėti. Juk nė viename kitame skyriuje nėra tiek aparatūros, instrumentų, medikamentų.
G. Alimienė į užtarnautą poilsį išėjo 2009 metų pabaigoje. Padarė tai savo noru – norėjosi ir pailsėti, ir mirusio tėvelio pagedėti, ir su sergančia mama pabūti. Deja, su mama pabuvo tik porą mėnesių – ji mirė. Tačiau Galina, per trumpą laiką netekusi ir darbo, ir abiejų tėvų, savigailos ir depresijos „neįsileido“. Moteris ėmėsi veiklos organizacijoje „Caritas“, be to, pradėjo giedoti bažnyčios chore. O ir profesinės veiklos neapleido – kam reikia, vaistų suleidžia, lašinę pastato, žaizdą sutvarsto.
Pirmąkart į organizaciją „Caritas“ ponia Galina nuėjo prieš kokius ketverius metus. Imtis labdaringos veiklos ją paskatino organizacijos „siela“ Petrutė Pocienė. Darbo netrūksta – reikia ir maisto produktus dalinti, ir iš žmonių surinkti bei vargingai gyvenantiesiems drabužius, avalynę, patalynę išdalinti. „Ateina žmogus ir sako – imčiau tą striukę, bet užtrauktukas sugedęs. Įsiuvu naują ir jam jau tinka. Kitam reikia pagalvės užvalkalo, bet jo, lyg tyčia nėra. Imu sijoną, persiuvu jį į užvalkalą, ir žmogus džiaugiasi. Dabar išsiardžiau kelis megztinius – mezgu kojines, kuriomis Kalėdų proga apdovanosiu Plungės parapijos senelių globos namų gyventojus“, – apie savo veiklą pasakojo ponia Galina.
Beje, moterį kalbinome didelės šeimyninės šventės išvakarėse – penktadienį tuokėsi jos sūnus Sigvaldas. Dukra Ilona su šeima gyvena Plungėje. Ji tėvams du anūkėlius – Karolį ir Emiliją – padovanojusi. O štai pati Galina su vyru Viliumi jau keliolika metų gyvena vienoje iš sodų bendrijų. „Dukros šeimai butą užleidome, o mes į sodą išsikėlėme. Patys sau namus statėmės, viską įsirengėme, susitvarkėme. Dabar, jei kas ir primokėtų, į butą grįžti nenorėtume. Kad ir kur nuvažiuočiau, pas ką bebūčiau, vis galvoju, kad noriu į namus“, – dabartiniu savo gyvenimu džiaugėsi ponia Galina.
Įdomu tai, kad Galina gali pasigirti ne tik didžiule medikės patirtimi, kitas jos „arkliukas“ – piršliavimas vestuvėse. Svočia ji buvo daugiau nei trisdešimčiai jaunavedžių. Dabar šio vaidmens nebesiima, tačiau smagios bičiulių, pažįstamų ar giminaičių kompanijos neatsisako. Anot jos, žmogui nėra nieko svarbiau už kitą žmogų, draugą ir galimybę su juo pabendrauti.
