Spalio 12 dieną Užpelių kaimo (Medingėnų sen.) gyventojai Vincas ir Aldona Žlibinai šventė garbingą sukaktį. Praėjo penkiasdešimt metų nuo tos dienos, kai jiedu sumainė žiedus.
Pusė amžiaus kartu – jaunam atrodo, kad tai neįmanoma. Tad ir aplankėme „auksinius“ jaunuosius, kad pasidalintų savo patirtimi, o gal ir patarimą duotų, kaip darniai santuokoje išgyventi šitiek metų.
Kai skambinome ir tarėmės dėl susitikimo, A. ir V. Žlibinai atkakliai atsisakinėjo, teisindamiesi, kad jiems garbės nereikia: esą anokia čia garbė, tik paprasti žmonės ir paprastas jų gyvenimas. Klausinėdami kelio pas Žlibinus, išgirdome tik gera: puikūs žmonės, Vincas „kruvinas“ darbininkas.
Įsukame į sutuoktinių kiemą ir nustembame – mūsų niekas nelaukia. Ką gi, nesinori apsisukti ir grįžti nieko nepešus. Pasiklausiam kaimynų, kur galėtume rasti Aldoną ir Vincą. Atsakymas –
ieškoti ganykloje, prie gyvulių. Leidžiamės į paieškas. Tolumoje matome vaikštančią porą. Spėjame, kad tai ir bus mūsų ieškomi jaunieji, ir neklystame. Sutuoktiniai kuklinasi, esą kaimynai išjuoks, pamatę laikraštyje. Tik išgavę pažadą, kad labai daug nerašysime, Žlibinai pamažu atlyžta ir pakviečia mus į savo jaukius namus. Ponia Aldona vaišina skania kava, o nuo naminių kepinių kvapo net seilė ištįsta.
Po truputį leidžiamės į prisiminimų labirintus. Kur prasidėjo bendro gyvenimo kelias, atvedęs iki šių dienų, kaip jiedu susipažino? Aldona prisiminė, jog pirmoji pažintis įvyko tada, kai ji dirbo pieninėje, o Vincas ten atveždavo pieną, taip ir krito vienas kitam į akį ir širdį. Kadangi gyveno gretimuose kaimuose, dažnai susitikdavo ir gegužinėse. Nors buvo palyginus jauni, metus pabendravę, sukūrė šeimą.
„Trankios veselės nebuvo, muzikantai savamoksliai, pakvietėm tik brolius, seseris, tėvelius. Į Rietavo „zaksą“ bortinėje mašinoje (be jokių papuošimų) nuvažiavom“, – prisiminė sutuoktiniai. Ir auksines vestuves pora šventė artimųjų rate.
Gyvenimo pradžia nebuvo rožėmis klota. „Iš tėvelių gavau du deglus paršelius, Aldona – telyčikę, glaudėmės jos dėdės namuose, viename kambarėlyje“, –
kalbėjo Vincas. Tik po kurio laiko jaunavedžiai nusipirko savo namą. Vienas po kito gimė vaikai. „O kad daugiau nebevargčiau, Dievulis paskutinius net du iš karto davė“, – juokėsi Aldona. Sugyveno Žlibinai tris sūnelius ir dvi dukras. Deja, vienas sūnus, pats jauniausias, pasidžiaugti tėvų švente nebegalėjo – prieš penkiolika metų žuvo. Turi Žlibinai šešis vaikaičius ir vieną provaikaitį.
Aldona prisiminė, kad ir jos pačios tėvukai buvo sulaukę tokios sukakties, o dabar ji – vyriausioji dukra. Anot Žlibinų, jie net negalvoję „provyti“, bet vaikai, kaimynai, broliai ir seserys nedavė praėjimo, sakydami, kad reikia. Žinoma, neapsieita be tradicinės auksinių vestuvių simbolikos: juostų ir lazdų. Įspūdinga tai, kad jas Aldona paveldėjo iš savo tėvukų. O kai tokią pat sukaktį švęs kiti Aldonos broliai ar seserys, palikimas pereis į kitas rankas. „Taip sutarėm, kad perduosim vieni kitiems“, – kalbėjo Aldona.
Nejau per visus tuos penkiasdešimt metų nekilo pagundų, numojus ranka, trenkti durimis ir išeiti? Juk šitaip elgtis dabartiniais laikais – įprasta. „Dabar visi ponai – butai, mašinos… O mūsų laikais, kad ir būtum norėjęs, išbėgti nebuvo kur“, – dėstė savo gyvenimo filosofiją Vincas. „Kokios pagundos? Dabartinis jaunimas tik pramogų nori, o mums pramogoms laiko nebuvo, tai ir pagundų nekilo“,- antrino Aldona.
Tai kas atsitiko, kad šeimos dabar byra lyg kortų nameliai? Gal vertybės jau ne tokios? Sutiko su šia mintimi sutuoktiniai. „Mūsų vaikai, kai augo, dirbo, nereikėjo pirštu rodyti, o kas dabar aplinkui darosi? Taboką traukia ir sidrą geria“, – porino Vincas. Vyro mintį palaikė ir Aldona. Anot jos, dabar ir bažnyčioje žmonės „venčiavojasi“ tik dėl mados. „Jei tada būtumėme išsiskyrę, kaimynai ir giminės pirštais būtų užbadę“, – šypsojosi pora.
Ir vis dėlto, kur slypi ilgo bendro gyvenimo paslaptis? „Gyveni ir tiek, nors ir yra problemų. Pasibaram, nuėjusi kur nors į šoną nuverkiu, ir vėl gyvenam“, –
šypsojosi Aldona. „Kai manoji pradeda bambėti, nesiveliu į ginčus, einu pro duris ir užsiimu savo reikalais“, – juokėsi Vincas.