Prabilo Gandingos istorija

 

Greičiausiai daugelis pasvajojame nors kelioms valandoms nusikelti į praeitį ir pamatyti anuometinį gyvenimą savo akimis. Rugpjūčio 15 dieną visi, kurie domisi mūsų krašto istorija, tą galėjo padaryti dalyvaudami Gyvosios istorijos dienoje-festivalyje „Gīva Gondinga“.

Renginys pradėtas pažintiniu žygiu per Varkalių ir Gandingos piliakalnius, kurį organizavo asociacijos „Gondingos bičiuliai“ pirmininkas Raimondas Doviltis.
„Sveiki, Gandingos piliakalnio gyventojai. Šiandien esu patenkintas ne tik oru, bet ir jumis, kad galime atkurti XVI amžiaus vaizdą. Liepos 6 dieną ant kito kalno – Gedimino – kultūros ministras pradėjo Lietuvos muziejų organizuojamus Lietuvos kalnų ir kalvų kultūrinius renginius. Linkiu susipažinti su ištakomis, iš kur atėjo plungiškiai“, – sulaukus žygeivių į susirinkusiuosius kreipėsi Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.
Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lydis džiaugėsi Varkalių kaimo bendruomenės nuveiktais darbais tvarkant Varkalių ir Gandingos piliakalnius: „Sveiki atvykę į Gandingos kraštovaizdžio draustinį. Džiugu, kad čia organizuojamas toks renginys, ir manau, kad po kurio laiko šis festivalis nebus prastesnis nei Kernavės.“
R. Doviltis taip pat neslėpė džiaugsmo, kad prieš 15 metų gimusi svajonė pradeda įgauti kūną – atkuriamas buvęs vaizdas. „Prieš 1 000 metų Gandingos miestas buvo stipriausias visoje kuršių teritorijoje. Dabar šią teritoriją bandome atgaivinti: suorganizavome keliolika talkų, atkovojome nuo medžių, bebrų ir visokių negandų centrinę miesto dalį. Įrengti takai, laiptai į piliakalnius.“
Plačiau apie Gandingos piliakalnio, gyvenvietės ir apylinkių istoriją susirinkusiesiems papasakojo Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Varkalių skyriaus vyr. bibliotekininkė Lina Macijauskienė. Pasak jos, Gandinga – viena seniausių, didingiausių, gražiausių gyvenviečių Lietuvoje. Žmonės čia gyveno nuo akmens amžiaus, ką įrodo aptinkami akmeniniai kirvukai.
Gandingos archeologinį kompleksą sudaro 5 piliakalniai, 2 kapinynai, alkakalnis ir senoji gyvenvietė. Baltų gentys čia gyveno V–VI a. prieš Kristų. Tą byloja 1962 m. per kasinėjimus rastas įmovinis žalvarinis kirvukas. Gentys užsiėmė žemdirbyste, mokėjo apdirbti odą.
L. Macijauskienė pasakojo, kad kuršių gyvenvietė Gandingoje buvo maždaug nuo VI iki XIV amžiaus. „Apie XIII–XIV a. čia vyko didelės kovos su kryžiuočiais. Kuršiai buvo susivieniję su žemaičiais ir įnirtingai kovojo. Tai rodo rasti įvairūs skydai, šalmai, ietigaliai“, – istorijos paslaptis atskleidė bibliotekininkė.
Toliau su mūsų krašto istorija susirinkusiuosius supažindino kuršių genties istorijos, kultūros ir karybos rekonstrukcijos klubas „Pilsots“.
Įspūdingai žemaitukų veislės žirgų istoriją pateikė Vidmanto Gendvilo žirgynas. Kaip sakė V. Gendvilas, žemaitukai – neįtikėtinos ištvermės žirgai, padėję lietuviams karų ir priespaudos metais. XIX amžiuje, žemaitukams ėmus nykti, jų išsaugojimu susirūpino kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu. Rengdami parodas Oginskiai išpopuliarino žemaitukų veislę net ir už Lietuvos ribų.
Tie, kurie nepatingėjo šeštadienį atvykti ant Gandingos piliakalnio, nepasigailėjo – savo akimis išvydo, kaip dirbo anų laikų kalviai, medžio apdirbėjai, keramikai, audėjai, juvelyrai, žolininkai. Nemažai festivalio dalyvių būriavosi prie maisto palapinės, kur galėjo paragauti duonos su kanapių sviestu. Viso renginio metu veikė kuršių karybos ir buities rekonstrukcijų ekspozicija, Prūsalių bendruomenės „Liepupė“ edukacinė erdvė.
Festivalį vainikavo archajinių karo dainų grupės „Ugniavijas“ koncertas.